Mūsų šalis atitinka visus Briuselio keliamus kriterijus, kad nuo kitų metų galėtų įsivesti eurą. Net ES valdžios koridoriuose niekas neslepia, kad liko tik formalumai. Tačiau bene sudėtingiausias „formalumas“ laukia pačioje Lietuvoje – įtikinti žmones, kad bendra Europos valiuta nėra joks baubas.
Pernai lapkritį Lietuvoje euro nenorėjo 49 procentai gyventojų. Šįmet kovą – jau 56. Atitinkamai sumažėjo ir norinčių matyti šalį euro zonoje – nuo 40 iki 34 procentų. Tai – ne kiemo lygio referendumo, o „Eurobarometro“ apklausos rezultatai.
Aukščiausi valstybės pareigūnai trimituoja, kaip Lietuva žengia euro link, tik pati Lietuva to nenori. Ar ne akibrokštas?
Bet centrinio banko valdytojas V.Vasiliauskas rodo olimpinę ramybę: esą panašiai buvo ir Latvijoje, o į 2013-ųjų pabaigą euro palaikymas ten sustiprėjo.
Anot banko vadovo, tik sulaukusi teigiamo sprendimo dėl stojimo į euro zoną valdžia ims informuoti žmones, kodėl ši valiuta yra geresnė nei litas.
Akivaizdu, kad tai reikėjo daryti gerokai anksčiau: net ne nuo šių metų, o nuo 2013-ųjų pradžios. Tačiau stiklo bokšte užsidariusiems valdininkams tokios smulkmenos nerūpi.
Nuolat nukeliami konkursai dėl euro įvedimo viešinimo, apie kokią nors reklamos kampaniją nėra net ko kalbėti – jos tiesiog nėra ir išvis neaišku, ar bus.
Pasitikėjimas euru greičiausiai būtų kur kas didesnis, jei pati valdžia apie jį šnekėtų kuo mažiau. Mat pasitikėjimo ja lygis – nekoks.
„Eurobarometro“ tyrimų duomenimis, kovo mėnesį Seimu pasitikėjo vos 10 procentų Lietuvos gyventojų. Tai turėtų būti ne šiaip pavojaus skambutis, o kurtinama sirena politikams, kad pagaliau laikas atsibusti.
Tačiau tų prabudimo ženklų sunku pastebėti. Tiesa, kepami absurdiški teisės aktai, draudžiantys ne užsieniečiams, o patiems šalies piliečiams pradėti ūkininkauti ar plėsti savo valdas.
Prezidentei treptelėjus koja parlamentarai kaip avinai ima linkčioti: tikrai suklydome, įsileisti specialistų į daugiabučių šilumos punktus negalima, tegul gyventojai verčiasi patys kaip išmano. Užuot svarstę, kaip pakeisti ribojimų kupinus teisės aktus ir pritraukti investuotojų, Seimo nariai įvedinėja naujus draudimus – pirmieji Europoje prilygino energinius gėrimus alkoholiui ar tabakui.
Tad nėra ko stebėtis, kad Seimo veiklą teigiamai vertina vos kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Ar Europoje kitaip? Gerokai. Ten pasitikėjimo nacionaliniais parlamentais vidurkis – 27 procentai.
Apie Švedijos lygį galime tik pasapnuoti – ten Riksdage posėdžiaujančius politikus remia net 72 proc. šios valstybės gyventojų. O mes velkamės uodegoje sykiu su slovėnais, italais, ispanais ir graikais.
Reikia pripažinti, jog kartais Lietuvos gyventojų nuotaikas suprasti ir įvertinti gana nelengva.
Pavyzdžiui, euras jiems nemielas, užtat ES institucijos – kone puikios. Europos centriniu banku pasitiki 43 proc., Europos Komisija – 47 proc. šalies žmonių. Nors visos ES vidurkis – trečdalis.
O Europos Parlamentu, kurio įtaka šiaip tikrai menkesnė nei pastarųjų pirmųjų institucijų, pasitiki kone pusė lietuvių. Tarsi nebūtų nei skandalų dėl „euroagurkų“, nei priekaištų šio parlamento nariams dėl, švelniai tariant, nekuklių atlyginimų.
Keisčiausia, kad Europos Parlamentu pasitiki tiek žmonių, kiek už jį net nebalsavo. Juk per 2007 metų rinkimus aktyvumas tesiekė vos per 20 proc. Šįmet, žinoma, jis bus didesnis, tačiau tikrai ne dėl pagerėjusio Europarlamento įvaizdžio, o dėl paprastos priežasties – antrojo prezidento rinkimų turo.
Dar blogesnę žinią „Eurobarometras“ išplatino paskelbęs ekonominių lūkesčių tyrimo rezultatus. Kad lietuviai sykiu su kitais „naujaisiais“ europiečiais (lenkais, bulgarais, rumunais, estais, latviais) pačios ES ekonominę padėtį laiko gera, vargu ar reikėtų stebėtis. Kol negyvensime kaip vokiečiai, tol jie gyvens „gerai“, nepaisant net to, kad patys vokiečiai galbūt taip nemanys.
Daug prasčiau, kad itin skeptiškai vertinama pačios Lietuvos ekonomikos būklė. Nors biudžeto pajamos didėja, bendrasis vidaus produktas auga kur kas sparčiau nei senosiose ES valstybėse, manančių, kad šalies ekonominė padėtis per artimiausius 12 mėnesių pagerės, per apklausą buvo vos 22 procentai.
47 proc. gyventojų manė, kad padėtis nesikeis, o net 26 proc. buvo įsitikinę, kad valstybės ekonominiai reikalai suprastės. Kitaip tariant, daugiau kaip ketvirtadalis šalies žmonių siunčia ženklą, jog netiki geresne ateitimi.
Todėl didžiuma jų bus linkę artimiausiu metu kuo labiau taupyti, neišlaidauti. Tokių sprendimų priežastys gali būti įvairios, užtat padariniai daugmaž nuspėjami: dėl prastų lūkesčių vidaus vartojimas gali ir neišaugti tiek, kiek tikisi optimistai.
Atitinkamai šalies viduje bus mažiau sukurta ir parduota prekių ir paslaugų, galbūt net teks mažinti ūkio augimo prognozes.
Tiesa, tokie spėjimai – tik remiantis reprezentatyvių apklausų duomenimis. Vis dėlto ir juos būtina kruopščiai analizuoti ir daryti išvadas, kad savęs neužliūliuotume sparčių žingsnių iliuzijomis.
