Tai nėra netikėta. Nuo 2012-ųjų socialines pašalpas mokėjo penkių rajonų savivaldybės. Tai leido joms vien per pirmus metus sutaupyti net 24 mln. litų, kurių nereikėjo grąžinti į biudžetą ir buvo galima naudoti kitiems socialiniams projektams ar skirti didesnę paramą tiems, kuriems labiausiai jos reikia.
Pastaraisiais metais traukėsi nedarbas ir tai savaime mažina socialinių pašalpų, kompensacijų už šildymą poreikį. Vis dėlto neabejotina, kad daugiausia pinigų sutaupoma nesąžiningų pašalpų gavėjų sąskaita.
Antai Šilalės rajone per 2012 metus pašalpų gavėjų sumažėjo trečdaliu, o Akmenės rajonas sutaupė beveik pusę – per 7 mln. litų – socialinėms išmokoms skirtų pinigų.
Mat ypač kaimo seniūnai gerai žino, kurie pašalpų gavėjai slepia pajamas, uždarbiauja nelegaliai ar net ir visai neblogai gyvena – užsiimdami kontrabanda, gamindami naminę degtinę ir ja prekiaudami.
Be abejo, savivaldybių darbuotojai susidūrė su pašalpų netekusių asmenų pykčiu, kartais jiems būdavo net ir grasinama.
Bet kai kurie gudravimo atvejai buvo pernelyg akivaizdūs, kad būtų įmanoma ginčyti savivaldybės sprendimą nutraukti socialinę paramą, pavyzdžiui, sėkmingai dirbančios tarptautinių gabenimų įmonės vadovui, kuris oficialiai gaudavo 200 litų per mėnesį algą, nes įsigudrino dirbti neva ketvirčiu etato.
Aišku, griebiamasi ir sunkiau įrodomų gudrybių – turtas perregistruojamas giminaičiams, kartais sutuoktiniai net fiktyviai skiriasi ir deklaruoja neturintys gyvenamosios vietos, nors realiai gyvena šeimos būste.
Kita vertus, iš anksto galima numatyti, kokiais būdais nepagrįstai socialinę paramą gaunantys asmenys mėgins ją išsaugoti ir užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui.
Fiktyviai gyvenamąją vietą deklaruojančius asmenis drausmina ir savivaldybių reikalavimas, kad būsto savininkas oficialiai patvirtintų turįs nuomininką ar priglaudęs socialinės paramos gavėją. Be to, tuomet siunčiamos didesnės sąskaitos už šiukšlių tvarkymą.
Savivaldybėms ėmus keistis informacija su Valstybine mokesčių inspekcija, Darbo birža, kitomis valstybės įstaigomis, pavyko sumažinti ir kitokius socialinės paramos grobstymo atvejus.
Regis, nebuvo jokia naujiena, kad lengva piktnaudžiauti nedarbo pašalpa, kuri būdavo iškart išmokama užsiregistravus Darbo biržoje. Išmoką gavę asmenys netrukus išsiregistruodavo, o dar po kelių dienų vėl panorėdavo tapti oficialiais bedarbiais.
Pakako savivaldybių prašymu įteisinti nuostatą, kad tokiais atvejais tris mėnesius jokios pašalpos nemokamos, ir gudragalvių akimoju sumažėjo.
Savivaldybėms net pavyko stabilizuoti anksčiau vis augusias socialinio būsto nuomos ir komunalinių paslaugų skolas, kai sąlygų socialinei paramai gauti sąrašas buvo papildytas reikalavimu, kad pirma būtina padengti bent dalį savo skolų.
Pasirodė, kad itin efektyviai galima atsijoti piktnaudžiautojus socialine parama ir tuos, kuriems jos iš tiesų reikia, įteisinus nuostatą, jog išmokų gavėjai privalo dirbti visuomenei naudingą darbą.
Nemažai pašalpų gavėjų, kurie greičiausiai gauna šešėlinių pajamų, patys atsisakė socialinių išmokų, kai sužinojo, kad reikės šluoti gatves, tvarkyti skverus.
Tai davė ir kitokios naudos – socialinių išmokų mokėjimą perėmusios ir viešuosius darbus pašalpų gavėjams pasiūliusios savivaldybės tapo bene geriausiai tvarkomos Lietuvoje.
Nuo šių metų pradžios taip tvarkytis gali jau visos šalies savivaldybės. Tiesa, abejota, ar didžiuosiuose miestuose pavyks pasiekti panašių rezultatų kaip kaimiškuose rajonuose, kur seniūnijų žmonės pažįsta vieni kitus ir daug lengviau išsiaiškinti realią socialinės paramos gavėjų turtinę padėtį.
Tačiau pirmojo šių metų ketvirčio duomenys rodo, kad ir didžiųjų miestų savivaldybės gali nemažai sutaupyti, kai pačios skirsto socialinę paramą.
Palyginti su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, Vilniui šįmet pavyko sutaupyti daugiau kaip 8 mln. litų išlaidas socialinei paramai sumažinus nuo 27,8 mln. iki 17,6 mln. litų. Kaunas sutaupė beveik pustrečio milijono, Klaipėda ir Panevėžys – apie milijoną, o Šiauliai – arti milijono litų.
Žinoma, išlaidas socialinei paramai mažina ir pamažu kylanti ekonomika. Vis dėlto neabejotina, kad net ir aktyviau ieškoti darbo socialinės paramos gavėjus skatina nauja išmokų tvarka, kai atsižvelgiama į registravimosi Darbo biržoje pažeidimus, griežtinama nelegaliai dirbančių asmenų kontrolė, aktyviau tikrinamos jų gyvenimo sąlygos.
Todėl galima sakyti, kad nauda dviguba ar net triguba – mažėja išlaidos socialinei paramai ir sutaupytos lėšos skiriamos kitiems socialiniams projektams, skatinamas darbo rinkos aktyvumas ir galiausiai išmokų gavėjai padeda tvarkyti aplinką.
Bene svarbiausia net ne ekonominė tokios tvarkos nauda. Tai skaidrina Lietuvos socialinį gyvenimą, padeda kovoti su, regis, neįveikiamu šešėliu.
