Tiek pat žmonių Kaune gyveno 1970-aisiais. Sunku net suvokti, kaip jie visi sutilpo, mat tuo metu Eigulių ir Šilainių rajonų vietoje žaliavo pievos, kuriose ganėsi karvės, o išrikiuotus daugiabučius projektuotojai regėjo tik drąsiausiose savo vizijose.
Vis dėlto netrukus namai pradėjo kilti, o kauniečių skaičius augo neįtikėtinais tempais. 1989-aisiais jis pasiekė 419 tūkstančių ir atrodė, kad labai greitai perkops pusę milijono. Netrukus kreivė pasisuko priešinga kryptimi ir jau du dešimtmečius sminga žemyn.
Niekas nebesistebi, jeigu kas trečias laiptinės butas kelerius metus stūkso tuščias arba jo duris varsto tik studijuoti atvykę jaunuoliai.
Būtent studentai suteikia Kaunui gyvasties, mat 8 profesinio mokymo įstaigose, 5 kolegijose ir 4 universitetuose studijuoja apie 40 tūkstančių studentų. Kaip atrodytų miesto gatvės, jeigu jie visi vienu metu pradingtų?
Vėl galima pasitelkti statistiką. Net 23,8 proc. kauniečių – pensinio amžiaus, o vaikų iki 16 metų – tik apie 15 procentų.
Jeigu išsilaikys panašios proporcijos, po 5–7 metų Kauno gyventojų skaičius turbūt balansuos ties 200 tūkstančių riba, o vakarais daugiabučiuose švies dar mažiau langų. Laimė, kad bent jau studentų neturėtų mažėti, mat studijos Kauno aukštojo mokslo įstaigose patrauklios tiek vietos gyventojams, tiek užsieniečiams.
Pastarieji nesibodi Kaune praleisti bent dalį savo atostogų. Pernai Kauno apgyvendinimo įstaigos priėmė 138 tūkstančius klientų iš užsienio – 7,6 procento daugiau negu 2012-aisiais. Kaunas įdomus ne tik kaimynams lenkams, rusams ar latviams.
Vasarą gatvėse girdėti vokiečių, anglų, prancūzų kalba. Gaila, kad šiemet smarkiai susilpnės viešbučiuose, restoranuose ir parduotuvėse itin geidžiamų suomių srautas – nebeliko tiesioginių skrydžių į Suomiją.
Kol Kaunas neturi kažko panašaus į Eifelio bokštą Paryžiuje ar koliziejų Romoje, be jokių pastangų garantuojančių milžiniškas savivaldybės biudžeto pajamas, tenka remtis įprastais verslais.
Kuo šiais laikais dažniausiai užsiima kauniečiai? Prekiauja ir remontuoja transporto priemones – būtent tokia veikla užsiimančių įmonių yra daugiausia tarp visų 12,4 tūkst. miesto verslo subjektų.
Dėl prekybos – viskas aišku, bet kaip paaiškinti tokią automobilių remontininkų gausą? Juk dalis jų paslaugas teikia garažuose įrengtose dirbtuvėse, neįteisinę savo veiklos. Arba kauniečių automobiliai labai dažnai genda, arba tai yra labai pelningas verslas.
Miesto pramonė nyko kartu su gyventojų skaičiaus mažėjimu, ir dabar jau sunku pasakyti, kuris procesas kurį paskatino. Kita vertus, kur reikėtų gauti darbuotojų, jeigu staiga mieste iškiltų įmonė, dydžiu prilygstanti buvusiai „Bangai“ arba „Dirbtiniam pluoštui“?
Vienas garsus pasaulio padangų gamintojas maždaug prieš dešimtmetį daugiausia dėl šios priežasties atsisakė planų pakaunėje statyti įspūdingo dydžio gamyklą.
O ką reikėtų daryti, jeigu Kaune vienu metu atsirastų 100 tūkstančių gyventojų? Prekybos centrų ar kavinių šeimininkai, būsto pardavėjai turbūt trintų rankomis sužinoję apie tokią potencialių klientų minią, tačiau prieš išleidžiant pinigus juos dar reikia kažkur ir uždirbti.
Šioje srityje ne viskas taip jau blogai. Užimtų gyventojų skaičius tiek Kaune, tiek visoje apskrityje pernai didėjo ir turbūt toliau didės. Tai reiškia, kad įvairių pašalpų prašo vis mažiau kauniečių.
Kaune gaminami baldai, kompiuteriai ir elektronikos prietaisai, metalo, popieriaus, plastiko, buitinės chemijos gaminiai. Neišnyko, o gal net sutvirtėjo kai kurios tekstilės, maisto produktų gamybos įmonės, siuvyklos, oro uoste kuriasi orlaivių remonto bendrovės.
Galima tik džiaugtis, kad šiuolaikiškos įmonės keičia visiškai neperspektyvius sovietinių laikų monstrus, tačiau šiek tiek apmaudu, kad pokyčiai vyksta per lėtai.
Jeigu išgirstume daugiau tokių gerų naujienų, galbūt kažkada išauštų ta diena, kai Kaune gyvens ne 10, o bent 12 procentų visų šalies gyventojų. Negi tai neįmanoma?
„Laikinoji sostinė“
