V.Landsbergis, su žmona Gražina daugiau nei prieš du dešimtmečius įkūręs fondą ir padėjęs ten Sausio 13-ąją tėvynę gynusiai lietuvių tautai skirtą 3 milijonų Norvegijos kronų (apie milijoną JAV dolerių) vertės premiją, atsisakė paaiškinti, kiek pinigų fonde yra šiuo metu, rašo „Lietuvos rytas“.
Tarp tų, kurie valdo norvegų lietuviams suaukotus pinigus, – ne tik V.Landsbergio žmona, bet ir duktė Birutė Cechanavičienė, kelios profesoriaus kaimynės ir kolegės.
Be saviškių, į šio fondo valdybą buvo įtrauktas ir žinomas vaikų psichiatras L.Slušnys.
Jis vadovauja ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (LŽLEK).
Ši komisija neseniai neetiškais paskelbė du laikraščius, kurie tiria vieną svarbiausių prezidentės D.Grybauskaitės pirmosios kadencijos projektų – skandalingą „Snoro“ banko bankrotą.
Vieša paslaptis, kad D.Grybauskaitės prezidentavimas daugiausia yra neapykantos žiniasklaidai neslepiančio V.Landsbergio pastangų vaisius.
Ataskaitos – ne tautai
Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas ir neoficialus D.Grybauskaitės patarėjas V.Landsbergis nemato reikalo aiškintis, kaip leidžiami fonde esantys pinigai, kurie buvo paaukoti Lietuvos gynėjams 1991-aisiais.
Nepaisant valstybės ir jos piliečių nepriteklių, milijonas dolerių nuo tada iki pat 2009 m. gulėjo V.Landsbergio pavarde pažymėtoje sąskaitoje Norvegijos banke, o fondo valdyba Lietuvoje leido tik palūkanas.
Gausiai fotografuojamose ir filmuojamose labdaros akcijose V.Landsbergis su žmona dalijo paramą ligoniams, ligoninėms, vargstantiems jauniems talentingiems menininkams.
Viešai skelbiami dokumentai liudija, kad dažniausiai paramos sumos nebūdavo didelės – nuo vieno iki kelių tūkstančių litų.
Formalių finansinių ataskaitų fondas neskelbia. Jų nėra ir fondo patalpose be iškabos. Jis įsikūręs vadinamųjų kompozitorių namų ir privačios Landsbergių valdos kieme.
Į vidų „Lietuvos ryto“ žurnalistus įleidusi fondo darbuotoja tikino, kad ataskaitos yra Mokesčių inspekcijoje. Joms gauti reikia fondo vadovės G.Landsbergienės leidimo. Tačiau ji esą pasakiusi, kad su žurnalistais nekalbės.
Patriarchas kalbėti atsisakė
V.Landsbergį pavyko pakalbinti prezidento rinkimų pirmojo turo balsavimo dieną. Paklaustas apie milijoną dolerių, kuriais privačiai disponuoja jo šeimos nariai ir bičiuliai, politikas atkirto: „Aaaa, tai aš kažin ar kalbėsiu su jumis.“
Po to konservatorių patriarchas pradėjo žvalgytis į dangų, o pamatęs, kad žurnalistė vis dar čia, pareiškė: „Eee... jūs tikitės mane išprovokuoti pokalbiui. Tai – jūsų profesija, bet aš nenoriu.
Aš pasakiau: aš su jumis nekalbėsiu apie nieką – nei apie fondą, nei apie nieką. Taškas. Ir tai yra taškas. Tašką pasistatykit sau kur nors, kur dar nėra taško.“
Žurnalistė dar buvo apkaltinta renkanti medžiagą „apie tikrąjį Landsbergį“, ir jis su tokiais žmonėmis apskritai nekalbantis.
Tai išdrožęs V.Landsbergis skubiai įsėdo į valstybės lėšomis apmokamą limuziną, vairuojamą mokesčių mokėtojų apmokamo vairuotojo ir saugomą Vadovybės apsaugos departamento apsaugininko.
Dovanas privalu grąžinti
Tais laikais, kai buvo įkurtas V.Landsbergio fondas, dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas ėjo generalinio prokuroro pareigas.
„Gerai prisimenu, kad Seime tuo metu vyko tyrimas, tačiau jis taip ir nedavė rezultatų“, – sakė politikas.
„Lietuvos ryto“ duomenimis, tyrimas nepavyko, nes dovanojimo rašto originalą pasiėmė V.Landsbergis, ir dar visai neseniai tas dokumentas kabėjo Landsbergių svetainėje bute Žvėryne.
Vienas ten buvęs asmuo tikino, kad V.Landsbergio pavardės tame rašte nematė.
A.Paulauskas aiškino, kad netrukus po to įstatymai buvo sutvarkyti civilizuotai: „Visos dovanos, gautos einant pareigas ir viršijančios 100 litų, turi būti grąžinamos valstybei, nes pareigūnai dažnai linkę sutapatinti save su pareigomis ir įsidėti dovanas į kišenę.“
Seimo komiteto nuomone, V.Landsbergio fondo veiklos teisėtumą turėtų nedelsiant įvertinti Seimo valdyba. Mat būtent Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nusprendė jį steigti. Tai reiškia, kad lėšoms valdyti turėtų būti skiriami žmonės iš valstybės institucijų, o ne V.Landsbergio artimieji.
Labai džiaugiasi ryšiais
„Būti pakviestam į šį fondą yra tas pat, kas gauti profesoriaus vardu pavadintą ordiną“, – vartydamas valdybos narių sąrašą stebėjosi vienas Seimo narys, buvęs žurnalistas, ne kartą be jokio aiškesnio preteksto skalpuotas L.Slušnio komisijos.
Pats L.Slušnys tvirtino jau senokai nesąs V.Landsbergio fondo valdyboje, nors Registrų centro dokumentuose jo pavardė vis dar yra.
Paklaustas, kodėl mano, jog jo nėra valdyboje, LŽLEK pirmininkas aiškino, kad jį nustota kviesti į posėdžius.
Jis taip pat negalėjo ką nors tiksliau pasakyti apie fondo lėšas, jų kilmę: „Viskas pas G.Landsbergienę.“
„Kaip taip gali būti, kad du žmonės, kovęsi skirtingose barikadų pusėse amžiaus skandalo metu – Garliavos istorijoje, prie pinigų kapšo kuo puikiausiai sutaria?“ – paklausiau L.Slušnio.
Ir išgirdau atsakymą: „Per pinigus mes nesueinam, nes niekada nesu iš fondo asmeniškai gavęs jokios naudos. Fondas šiek tiek yra rėmęs Vaiko raidos centrą, kai aš dar buvau valdyboje.“
Patikslinus, ar čia tas pats centras, į kurį V.Landsbergis skambino reikalaudamas paleisti Garliavos mergaitę, L.Slušnys atsakė, jog tuo metu ten jo jau nebuvo. Bet neneigė, kad juodu su V.Landsbergiu tuo reikalu tarėsi: „Tai buvo privatus pokalbis. Leisiu sau neatsakyti.“
L.Slušnys pabrėžė esąs dėkingas likimui už pažintį su V.Landsbergiu. Jam būdavę labai paprasta prisikviesti profesorių į visokius renginius: „Užtekdavo vieno skambučio, ir jis atsiliepdavo.
Džiaugiuosi ta gyvenimo istorija. Tikrai džiaugiuosi, kad teko pažinti ir profesorių V.Landsbergį.“
Užteko tik pasiskųsti
Paklaustas, ar gali taip būti, kad L.Slušnys aptarnavo D.Grybauskaitės ir V.Landsbergio duetą, kai LŽLEK nuteisė du laikraščius už „Snoro“ aferos tyrimą, A.Paulauskas tokios galimybės neatmetė.
Dienraščiai „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ buvo paskelbti neetiškais beveik išimtinai pagal buvusių „Snoro“ administratorių Simono Freakley ir Neilo Cooperio skundus.
Tačiau L.Slušniui tai – nė motais: „Mes pažiūrėjome, kad tai – daugiau politikų inicijuota byla, o jūs žinote, kas toms byloms būna. Jos subliūkšta. Be to, prokuratūra tais klausimais dar nieko nepasakė.“
Išgirdęs šiuos samprotavimus A.Paulauskas pareiškė: LŽLEK taip elgtis leidžiančios įstatymo nuostatos turi būti panaikintos, nes tada neliks jokios erdvės, kur būtų galima skelbti valdžiai nepalankius faktus ir vertinimus.
Ypač kliuvo „Lietuvos rytas“
A.Paulauskas, vadovaujantis komitetui, tiriančiam „Snoro“ žlugimą, teigė, kad surinkta informacija ir liudininkų parodymai jam leidžia daryti išvadą, jog banko uždarymas buvo politinis sprendimas.
Anot politiko, Lietuvos banke buvę „Snoro“ vadovai sulaukdavo daugiau pastabų dėl to, kad įsigijo „Lietuvos ryto“ akcijų, nei dėl kokių nors finansinių pažeidimų.
Paklaustas, ar „Snoro“ bankroto sumanytojai tikrai taip nemėgsta „Lietuvos ryto“, A.Paulauskas patikslino: „Nekenčia.“
Panašiai svarstė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Valdas Vasiliauskas: „Snoras“ yra D.Grybauskaitės kone pagrindinis penkerių metų darbas, todėl laikraščiai, kurie tai tyrė ir skelbė nepalankią informaciją, buvo nubausti.“
Prabilo pavojingas liudytojas
Pasak politikų, miglota „Snoro“ bankroto istorija dar ilgai svilins padus jos sumanytojams, nes atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori liudyti.
Vienas tokių – Vytautas Karsokas, buvęs Lietuvos banko Vindikacijos departamento direktoriaus pavaduotojas. Jis tą istoriją matė iš labai arti.
„Aš buvau tarp tų žmonių, kurie nakvodavo komerciniame banke „Snoras“, ir gerai viską mačiau.
Buvo tvarkingas bankas. Ypač tvarkingi buvo tualetai. Kodėl juos miniu? Todėl, kad po kelių dienų ten buvo tvartas.“
V.Karsoko teigimu, tvartą iš žėrinčio banko padarė užgriuvusi S.Freakley komanda – maždaug 25 asmenys.
Buvęs Lietuvos banko darbuotojas liudija labai rizikuodamas, nes ir su juo gali būti susidorota, kaip bandoma dorotis su tokių žmonių liudijimus skelbiančiais laikraščiais.
V.Karsokui buvo prieinama visa slapta aparatūra, sumontuota Lietuvos banko kabinetuose, todėl jis turėjo galimybę matyti ir girdėti viską.
Tai liudininkas, kuris gali gerokai pakirsti kito D.Grybauskaitės statytinio Vito Vasiliausko pozicijas: „Pirmininkas duodavo nurodymus neregistruoti kai kurių lankytojų.“
V.Karsoko tvirtinimu, S.Freakley banke pasirodė gerokai anksčiau, nei savo oficialiuose parodymuose Seimo komisijai teigė Vitas Vasiliauskas.
„Aš girdėjau jų pokalbius, kad jie už nieką neatsako, – pasakojo V.Karsokas apie Vito Vasiliausko pastangomis brangiai apmokėtus „Snoro“ bankroto vykdytojus britus. – Nesuprasdami Lietuvos apskaitos tvarkos, jie banke gerai leido laiką. Sočiai pavalgydavo banko sąskaita.“
Paslaptinga kelionė į JAV
Anot V.Karsoko, prasidėjus Seimo tyrimui, Lietuvos banke buvo šokas. Vieno departamentų vadovas Mindaugas Leika, bene pirmasis pradėjęs derybas su britų konsultantais dėl „Snoro“ likvidavimo, staigiai išvažiavo iš Lietuvos su Vito Vasiliausko žinia.
V.Karsokas buvo labai nustebintas, kai „Lietuvos ryto“ žurnalistė jam parodė dokumentą, liudijantį, jog M.Leika su Lietuvos banko palaiminimu išvykęs stažuotis į JAV. Bet paaiškėjo, kad buvęs Lietuvos banko darbuotojas registravo lengvatinių mokesčių zonoje Delavere verslą su dviem rusais.
„Na, čia tai kieta... Dar reikia pažiūrėti, kokie to verslo šaltiniai“, – stebėjosi buvęs policijos pareigūnas V.Karsokas.
Geresni už V.Putiną?
Panašias mįslingas istorijas, susijusias su „Snoru“, narplioję du šalies dienraščiai buvo pripažinti neetiškais.
Pasiteiravus, ar jis supranta, jog Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje žiniasklaidai žaboti taikomas lygiai toks pat metodas, tik ten užtenka dviejų pražangų, kad leidinys būtų uždarytas, L.Slušnys patikslino, jog LŽLEK yra nusistačiusi didesnį – trijų vadinamųjų etikos pažeidimų limitą.
„Jūs nemanykite, kad komisijos nariai balsavo nežinodami, ką jie daro“, – aiškino psichiatras.
O kaip balsavo jis pats, kai reikėjo spręsti dėl lemtingus padarinius žodžio laisvei turinčio sprendimo? L.Slušnys ėmė išsisukinėti: „Nereikia manyti, kad komisijos nariai, nežinodami, ką daro, priima tokį sprendimą... Septyni „už“, keturi „prieš“. Dabar neatsimenu, gal trys susilaikė.“
LŽLEK pirmininkas aiškino, jog N.Cooperio ir S.Freakley skundai buvo labai profesionaliai surašyti jų advokatų. Jis nematęs reikalo tirti tuose skunduose prieš laikraščius sudėliotų faktų, nors juos teikė suinteresuota pusė.
„Jeigu bus nustatyta kitaip, aš pirmas pasakysiu: „Vyrai, renkamės iš naujo“, – tikino L.Slušnys. Bet nepaaiškino, kas prisiims atsakomybę už didžiulę žalą, padarytą žiniasklaidai.
Beje, neseniai paaiškėjo, kad laikraščius negailestingai skalpuojantys žiniasklaidos komisarai veikia be teisinio pagrindo – be steigėjų patvirtintų nuostatų, o teisę už tris pažeidimus pasmerkti leidinį bankrotui jie susigalvojo patys.
„Taip, nuostatų nesu matęs“, – patvirtino L.Slušnys.
