Ši istorija prasidėjo dar 2011 metais, kai, viešojo konkurso būdu renkant KU vadovą, pats į šias pareigas pretendavęs universiteto tarybos narys, tuometis prorektorius V.Laurėnas nenusišalino nuo procedūrų – dalyvavo posėdžiuose, kur buvo priimami sprendimai dėl rektoriaus rinkimų, ir net balsavo už save.
Viešųjų ir privačių interesų konfliktas toks akivaizdus, kad jam įžvelgti nereikia nė teisinio išsilavinimo. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tai ir nustatė.
Tačiau neskaidriai rektoriumi išrinktas profesorius pats iš pareigų nesitraukė, o KU taryba nesiryžo jo versti iš posto. Tuomet ir prasidėjo pustrečių metų trukęs bylinėjimasis tarp VTEK ir V.Laurėno.
Iš pradžių etikos sargų išvadas teisingomis pripažino Klaipėdos apylinkės teismas. V.Laurėnui apskundus šį sprendimą, tokią pat jam nepalankią nutartį priėmė Klaipėdos apygardos teismas. Bet KU rektorius vis vien nepasidavė – pasiskundė Aukščiausiajam teismui (AT).
Neseniai AT jau neskundžiama nutartimi pripažino V.Laurėno darbo sutartį dėl KU rektoriaus pareigų negaliojančia. Jis pagaliau atleistas, laikinuoju vadovu paskirtas M.Rugevičius, o iki rugsėjo 1-osios turėtų būti išrinktas naujas rektorius.
Teisingumas lyg ir nugalėjo, bet kyla klausimas, ar normalu, kad aukštosios mokyklos vairą net pustrečių metų savo rankose laikė neteisėtas rektorius?
Pats save rinkęs V.Laurėnas kilus triukšmui prasitarė, kad „kipšas sudrumstė protą – nereikėjo taip daryti“. Bet trauktis vis tiek nepanoro ir pasinaudojo visomis teisinėmis galimybėmis kuo ilgiau išlaikyti kėdę.
Darbo ginčų teisiniai procesai trunka ilgai, pustrečių metų dar nėra rekordas.
Šis atvejis išskirtinis pirmiausia tuo, kad V.Laurėnas vadovavo ne kokiai smulkiai kontorai, o plačią autonomiją turinčiai mokslo įstaigai, kurios akademinei bendruomenei skaidrumas ir etika turėtų būti prioritetai.
Aukštosios mokyklos kaip akies vyzdį sergėja savo autonomiją. Tačiau pasinaudoti ja ir pašalinti neteisėtai rektoriaus pareigas ėjusį asmenį KU akademinė bendruomenė nesiėmė, nors jam nebūtų likę kitos išeities, kaip nutraukti bylinėjimąsi su VTEK ir trauktis, jei prieš jo tolesnį vadovavimą būtų piestu stojusi universiteto taryba ir senatas.
Tai anaiptol ne pirmas kartas, kai universitetai nenoromis ir vangiai reaguoja į šiurkščius savo administracijos atstovų etikos pažeidimus.
Tokia teisinimo taktika ypač išsiskyrė Šiaulių universitetas (ŠU). Pernai šią aukštąją mokyklą sukrėtė jau antras per septynerius metus plagiato skandalas.
ŠU Ryšių su visuomene tarnybos vadovė I.Baliulė paskelbė mokslinį straipsnį, kurio didžioji dalis žodis žodin sutapo su jos buvusios studentės magistro darbu. Tačiau šio universiteto profesūros atstovai puolė ieškoti tokio poelgio pateisinimų.
Šis pavyzdys patvirtina, kad kai nusižengimai etikai nesulaukia akademinės bendruomenės pasmerkimo, jie vis kartojasi.
Juk anksčiau lyg egzaminui nepasirengusi moksleivė nuo kolegų darbų nusirašinėjo ir jų mintis į monografiją suguldė ŠU Tęstinių studijų instituto vadovė L.Ušeckienė, siekusi net profesoriaus vietos.
Tai sukėlė dalies ŠU akademinės bendruomenės pasipiktinimo audrą – 700 dėstytojų ir studentų pareikalavo nušalinti plagiatorę. Bet universiteto senatas nesutiko jos atleisti. Prabėgus keleriems metams dauguma tokią vadovybės poziciją kritikavusių asmenų patys pasitraukė iš universiteto arba buvo atleisti.
Universitetų taikstymosi su neetiškais poelgiais atvejai suteikia argumentų pasisakantiems už aukštųjų mokyklų atsakomybės visuomenei stiprinimą.
Juk kol KU pustrečių metų vadovavo neteisėtai pareigas ėjęs rektorius, kuriam nepalankius sprendimus vienas po kito priiminėjo visų grandžių teismai, nebuvo galima tikėtis jokių laukimo nuotaikomis gyvenusios universiteto administracijos pastangų gerinti studijų kokybę.
Šios aukštosios mokyklos sąstingį atskleidė ir naujausia Lietuvos studentų sąjungos apklausa, parodžiusi, kad bene prasčiausiai dėstymo lygį vertina KU studentai.
Ką daryti, kad kai kurių aukštųjų mokyklų autonomija neliečiamu draustiniu nepaverstų savotiškos jų akademinės veiklos pelkės?
Švietimo ir mokslo ministerija parengė įstatymo pataisas, kuriomis numatoma, remiantis valstybės su aukštosiomis mokyklomis pasirašytomis įsipareigojimų sutartimis, keisti jų valdymo ir turto naudojimo principus.
Siūlymai jau sukėlė smarkų pasipriešinimą. Opozicinės partijos ėmė nuogąstauti, kad tai pažeis aukštųjų mokyklų autonomiją.
Kūrybinga akademinė laisvė iš tiesų įmanoma tik garantuojant aukštųjų mokyklų autonomiją. Bet tai neturėtų virsti ir skydu, kuriuo savo privilegijuotą padėtį gina permainų bijanti jų vadovybė.
Vadinasi, atėjo laikas į geriausių pasaulio universitetų sąrašus niekaip neprasimušančioms šalies aukštosioms mokykloms rūpintis ne tik savo autonomija, bet ir atsakomybe visuomenei.
