Tokį vaizdą stebiu nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Ir žmonių reakcijos panašios: patriotizmo liūties užkluptas pašnekovas įtraukia galvą į pečius, bet po minutės atsitiesia ir žeria prisiminimus, ką, pavyzdžiui, jis veikė Sausio 13-ąją, kaip budėjo prie Seimo, stovėjo prie Televizijos bokšto.
Dabar tokiu privalomu pažiūrų deklaravimu tampa požiūris į Rusiją. Nepakankamai aštriai išreikštas gali būti palaikytas kaip Maskvai pataikaujantis. Emocinė politinė raiška su ideologijos priemaiša vienoda tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
Žmogus, vengiantis padidinto kraujospūdžio, ar kritiškai mąstantis intelektualas tokiose diskusijose stengiasi nedalyvauti, laukia, kol dundantis patriotizmo debesis nuslinks. Tačiau škvalas retai būna be pasekmių.
Kuriantis Sąjūdžiui jausmai veržėsi per kraštus, bet kai kurios visuomeniškai reikšmingos sąvokos buvo vartojamos santūriai. Ano meto intelektualai, kurie ir buvo Sąjūdžio branduolys, suvokė, kad patriotizmas, kaip ir tikėjimas į Dievą, yra sąžinės reikalas, todėl nebūtina apie tai pasakoti kiekvienam sutiktam.
Dar kartą peržiūrėdamas Sąjūdžio mitingų tekstus, kurių niekas neredaguodavo, stebiesi, kaip kalbantieji nuo pakylos jautė žodžio svorį, kas gali atsitikti ne vietoj ir emociškai neapdairiai jį sviedus į susirinkusius.
Sąjūdžio seime nepartiniai ar nukentėjusieji nuo sovietinių represijų neįtarinėjo priklausiusių komunistų partijai sąjūdininkų menku patriotizmo jausmu. Ir net jeigu kam nors toks noras kildavo, laikėsi nerašyto sutarimo neskatinti aistrų. Pagaliau tie, kurie nebegalėjo atlaikyti nuosavų minčių spaudimo, galėjo nueiti į Laisvės lygos susirinkimus.
Skirstymas į tikruosius ir tariamus patriotus prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, pirmiausia visuomenine organizacija likusiame Sąjūdyje, o vėliau perėjo ir į dešiniųjų pažiūrų pagrindu besikuriančias politines organizacijas.
Sausio 13-oji vėl suvienijo dešiniuosius ir kairiuosius. Bet neilgam. Viešai kalbantieji kažkodėl vėl „pajuto pareigą“ paaiškinti, ar jie iš tikrųjų myli tėvynę, ar jiems jos tik gaila. „Pasiaiškinimai“ tėvynės meilės tema gyvi iki šių dienų.
Net V.Uspaskichas, diskusijoje jauno konservatoriaus priremtas prie sienos, suskubo papasakoti, ką jis veikė per Sausio 13-ąją. Seimo narys B.Bradauskas, kažką neapdairiai patriotine tema kalbėjęs parlamento tribūnoje, po to net kelis kartus viešai dalijosi teigiamais prisiminimais iš lemtingų Lietuvai dienų.
Galbūt priminimo apie savo visuomeninę poziciją ir reikia, bet kaip žmogus elgsis, paaiškėja tik realiame pavojuje. Ir labai dažnai išbandymų metu politikų ar visuomenei žinomų žmonių veiksmai neatitinka iš anksto apie juos susikurto vaizdo. Asmeniškai tai patyriau daug kartų. Patriotizmas yra ne tik sąžinės apsisprendimas, bet ir paslaptis.
Drąsūs „ant bačkos“ politikai karo metu gali elgtis ir labai bailiai. Dabar Ukrainoje tokių pavyzdžių, ko gero, nemažai. Įvyksta ir priešingai.
Iš Sausio 13-osios meto įsiminiau atvejį, kurį ir šiandien nežinau kaip vertinti. Į gynėjų pilną Seimo pastatą prasibrovė vidutinio amžiaus žmogus ir prisistatė man, tuomečiam VSD vadovui, esąs iš priešų stovyklos ir ten užimantis ne paskutinę vietą.
Aiškino negalįs pakęsti, kaip banditiškai užimami pastatai, ir norįs padėti Lietuvai pagal išgales teikdamas reikalingą informaciją. Pasakė savo pavardę, nors ją ir taip žinojau, tačiau paprašė, kad apie pasiūlymą talkinti žinočiau tik aš, o išvijus užgrobėjus apsisprendimo be asmeniško sutikimo niekam neminėčiau.
Informacija buvo naudinga, nors daug ką žinojome ir iš kitų šaltinių. Po metų sutikau jį gatvėje ir paklausiau, ar galiu pasakyti apie tai visuomenei. Kategoriškai nesutiko. Svarbiausia esą moralinis apsisprendimas, o ne nuopelnų įvertinimas. Galbūt buvo ir kitų motyvų.
Prisiminiau šį epizodą dėl paprastos gyvenimiškos tiesos: net karo metu nėra vien juoda ir balta. Nėra nei tikrojo, nei tariamo patriotizmo. Yra subrendusi arba dar nesusiformavusi asmenybė, kuri lemtingą valandą ir sprendžia. Patriotizmo neišmokstama, jo neišmuštruosi, jis išugdomas kartu su asmenybe, kurios struktūra labai sudėtinga.
Kol kas Lietuvoje patriotizmo ugdymas yra plakatinis, orientuotas labiau į deklaracijas, o ne sugebėjimą spręsti sudėtingu metu. Nuolat rengiamos gyventojų apklausos, kaip jie elgtųsi iškilus pavojui, ar gintų tėvynę.
Dar prieš kelerius metus apklausų rezultatai kėlė pesimistines mintis, bet „žalių žmogeliukų“ fone situacija netikėtai pasikeitė. Jaunimas niekieno neraginamas ėmė domėtis krašto gynyba.
Patriotizmas tiesiogiai susijęs su sprendimo laisve. Prievarta, lozungų brukimu galima sulaukti tik priešingų rezultatų, dažniausiai abejingumo. Dėl lėkšto propagandinio turinio, nesitikint laisvo, kritiško svarstymo, mažai diskusijų patriotizmo tema rengia žiniasklaida.
Rinkimų kampanijų metu tėvynės meilė, kaip ir tikėjimo dalykai, apskritai neturėtų būti keliami. Valdžia turi sudaryti finansines sąlygas tobulinti mokyklų programas ir remti visuomenines organizacijas, kuriose ir atsiranda laisvas vertybinis apsisprendimas ginti savo valstybę.
