Mūsų šalies vadovui pačioje sostinės širdyje skirti ir didžiuliai rūmai, ir erdvus, daug iškilmių matęs kiemas bei parkas.
Mažai kas žino, kad visas šis įspūdingas architektūros ansamblis pastatytas ant nestabilaus, durpėto grunto.
Net šešis šimtus metų čia buvo tiesiamos įmantrios drenažo sistemos, sodinami dirvą sausinantys augalai.
Bet pelkės lengvai nesutramdysi – dar ir dabar, iškasus čia gilesnę nei metro duobę, po kelių valandų ji prisipildo vandens ir virsta tvenkiniu.
Retas žmogus ryžtųsi pelkėje statytis namą, bet Prezidentūros rūmų statytojų tai neatbaidė.
Pastatai remiasi į stabilaus grunto kalvą, o kas ant jos netilpo, pakabinta ant alksnių konstrukcijos, įleistos į pelkę.
Rezidencija virto vaiduokliu
Daugelyje valstybių prezidentai gyvena ten pat, kur ir dirba.
Nė vienas mūsų šalies vadovų nepanoro įsikurti šalia savo darbo vietos, nors Prezidentūros teritorijoje, šalia rūmų, yra tam skirtas erdvus namas.
Tačiau jis virtęs vaiduokliu. Pro apdulkėjusius langus matyti viduje palikti maišai su statybinėmis medžiagomis.
Šią rezidenciją pietrytiniame rūmų ansamblio kampe – buvusios generalgubernatoriaus karietinės vietoje – nurodė pastatyti prezidentas Valdas Adamkus, kai antra jo kadencija ėjo į pabaigą.
Tuometis šalies vadovas tikėjosi ten įkurdinti savo įpėdinį po 2009-aisiais vykusių rinkimų. Bet įkurtuvių name niekas nerengė. Kodėl?
Viena priežasčių – užklupęs ekonominis sunkmetis, dėl to statyboms užbaigti pritrūko 3 milijonų litų. Tūkstančio kvadratinių metrų būsto statybos iš viso būtų kainavusios apie 10 milijonų litų.
Tačiau tai oficiali priežastis, mat ir pasibaigus sunkmečiui namas tebestovi tuščias.
Netrokštama kaimynystė
Ar norėtumėte gyventi name, nors ir prabangiame, bet pastatytame prie pat visą senamiestį aptarnaujančios transformatorinės? Būtent į tokią remiasi nebaigta įrengti rezidencija.
Iškeldinti transformatorinę labai brangu, tad jei šalies vadovas nutartų gyventi Vilniaus širdyje, jam tektų priprasti prie tokios kaimynystės.
Nors higienos inspektoriai paaiškino, kad žmonių sveikatai transformatorinė nekenkia, vis dėlto nemažai žmonių tiki, jog artima jos kaimynystė gali būti pavojinga.
Be to, prezidento apsaugininkams tektų prižiūrėti ir elektrikus, dažnai atvykstančius tikrinti šio įrenginio.
Tai ne vienintelė tuščiosios rezidencijos problema.
Šalies vadovui skirtas būstas pastatytas virš inžinerinių tinklų kolektoriaus. Statybininkai pasirūpino Jo Ekscelenciją nuo galimų pasikėsinimų atskirti stipriomis perdangomis.
Tačiau iš viršaus rezidencija ir jos kiemas puikiai matomi pro Krašto apsaugos ministerijos viršutinių aukštų langus.
Tad rezidencijos langus būtų tekę gerai dangstyti, kad kariškiai rytais nepamatytų valstybės vadovo su pižama.
Prezidentūros darbuotoja „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad planuotoje rezidencijoje ketinama įrengti pilietinės edukacijos centrą.
Tiko piliai, bet ne miestui
Puikiai Vilniaus architektūrą išmanantis žinomas archeologas Kęstutis Katalynas pasakojo, kad visas miestas įsikūręs vietoje, nelabai tinkamoje statyboms, – taurės formos slėnyje, kur čiurleno dvi dešimtys upelių ir šaltinių.
Tačiau piliai Gedimino kalnas buvo tobula vieta – pilies gyventojams netrūko geriamojo vandens, o nuo priešų gynė vandens užtvaros.
Kai didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila 1367 metais teritoriją, kur dabar stovi Prezidentūra, padovanojo Vilniaus vyskupui Andriui iš Krokuvos, tai buvo užmiestis.
Jogailos privilegijoje taip ir parašyta: „Dovanojame sodą šalia Goštautų sodo.“ Toliau paaiškinta: „Greta miesto.“
Statybai tiko tik nedidelė žvyro kalva, ant kurios dabar stovi dalis dabartinės Prezidentūros pastato. Visa kita žemė buvo labai šlapia.
Ir vyskupai neskubėjo čia įsikurti. Tai buvo jų užmiesčio rezidencija. Vyskupas Povilas Alšėniškis apsigyveno čia pastatytuose rūmuose tik 1543 metais.
Tačiau jau tada ši vieta nebuvo patogi gyventi.
Pelkė neišgelbėjo nuo gaisro
Vyskupas buvo antras ar trečias pagal svarbumą asmuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tokį statusą turinčiam žmogui priklausė turėti didelį dvarą.
Vyskupui apsigyvenus rūmuose, šalia įrengtame sode įsikūrė keli šimtai tarnų ir amatininkų. Jie medinius pastatus statė ant polių, rentinių konstrukcijų ir buvo priversti nuolat kovoti su gruntiniais vandenimis.
Dešimt medinių šulinių, skirtų gruntui sausinti, 1996–1997 metais čia rado archeologė Daiva Luchtanienė.
Siekiant pastatą pritaikyti Prezidentūrai, archeologai tuomet tyrė tik tas vietas, kur buvo tiesiamos komunikacijos, – maždaug dešimtadalį visos teritorijos. Bet to užteko suprasti, kad tai didžiausia šulinių koncentracija Vilniuje.
Vyskupą aptarnavusios gyvenvietės žmonės buvo įsikūrę erdviai. Jie nesibaimino gaisro, tad lydė geležį ir degė koklius. Visi kovojo tik su vienu priešu – gruntiniais vandenimis.
Visas kvartalas sudegė per 1655-ųjų gaisrą ir nebebuvo atstatytas. Šaltiniai ir negiliai kliuksėję gruntiniai vandenys nuo gaisro neišgelbėjo.
Po kiemu – batai ir ragai
Kai mūsų šalies vadovas pasitinka aukštus svečius iš kitų valstybių, paprastai juos lydi per vidinį kiemą.
Po grindiniu, kuris čia nutiestas, yra daugiau nei metras medžio skiedrų ir šakų, sumaišytų su gyvulių kaulais. Iš jų prieš šimtus metų buvo supiltas vandens nepraleidžiantis sluoksnis. Jame išliko ir daugybė sunešiotų batų.
Drėgniausia Prezidentūros vieta – vidinio kiemo pietvakarinėje dalyje. Čia archeologai rado kone dviejų metrų hidroizoliacinį sluoksnį. Parke jis siekia 40 centimetrų.
Nors dabar gruntiniai vandenys paslėpti, o žemės paviršius nusausintas, giliau vandenys neišnyko.
Archeologas K.Katalynas pasakojo, kad 1997 metais per kasinėjimus parke iškasus dviejų metrų duobę iš jos trykšdavo vanduo. Kieme vakare palikę vos metro gylio perkasą, rytą mokslininkai toje vietoje rasdavo tvenkinį.
K.Katalynas patikino, kad Prezidentūros pastate dirbančių žmonių drėgmė nepasiekia, viduje nesikaupia pelėsis.
Rūmais domėjosi žvalgai
Kaip praeityje atrodė Vyskupų rūmai, galima spręst tik iš neryškaus jų atvaizdo vario raižinyje, padarytame prieš 500 metų. Tai buvo asimetriškas dviejų aukštų pastatas su trimis bokšteliais.
1823–1835 metais jie buvo nugriauti. Ant pamatų pagal tuomet garsaus Rusijos architekto Vasilijaus Stasovo projektą buvo pastatytas dabartinės Prezidentūros pastatas.
Yra išlikę žvalgybos duomenų, rinktų 1725–1737 metais.
Tuomet Prūsija į Abiejų Tautų Respubliką – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sąjungą – žvelgė kaip į potencialią priešininkę.
Prūsijos karo inžinierius Johannas Georgas Maximilianas von Fürstenhoffas nubraižė Vilniaus Vyskupų rūmų planą. Jie asimetriški, su priestatais palei dabartinę Universiteto gatvę ir Dominikonų aukštumos šlaitą.
Istoriniuose dokumentuose pažymėta, kad pastatai statyti taikantis prie itin sudėtingų šios vietovės geologinių sąlygų – sauso žvyro ketera greta žemumos su nestabiliu ir dažnai ištrupėjusiu gruntu, netinkamu masyviems pastatams statyti.
Rusai išmokėjo kompensaciją
Sužinoję, kad Prezidentūra stovi ant Vyskupų rūmų pamatų, jos darbuotojai jau mūsų laikais buvo susirūpinę, ar senieji savininkai nepareikš noro susigrąžinti šią teritoriją.
Tačiau istorikai jiems paaiškino, kad 1794 metais Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis buvo pakartas už išdavystę, o jo turtai konfiskuoti už skolas.
Jau tarpukariu buvo bandoma susigrąžinti Vyskupų rūmus, tačiau tada Lenkijos valdžios atsakymas buvo trumpas: „Rusijos valdžia už tuos rūmus sumokėjo kompensacijas.“
Mat XIX amžiuje čia įsikūrė aukščiausias gubernijos asmuo – generalgubernatorius.
Nusipirko per daug alksnių
Architektas V.Stasovas puikiai suprato, kur projektuoja rūmus, todėl prieš prasidedant statyboms net kelerius metus buvo kaupiama mediena – alksniai.
Jų supirkta buvo tiek daug, kad statybai pasibaigus alksnius teko pardavinėti iš varžytynių.
Buvo suprojektuoti didingi rūmai, todėl neišsiteko ant stabilaus grunto. Teko pelkėje iš alksnių kloti rentinius, ant jų ir iškilo pastatas.
Kas tų rentinių viduje – nežinoma. Kai prieš du dešimtmečius archeologai atkasė Prezidentūros rūmų pamatus, neišdrįso jų judinti – bijojo, kad pastatas nenugarmėtų. Spėjama, kad rentinių viduje įkalti poliai.
Aplink kiemą V.Stasovas suprojektavo drenažo tunelį, kuriuo pro dabartinę S.Daukanto aikštę vanduo tekėdavo į Vilnios senvagę.
1,2 aukščio tunelis yra iki šiol. Statybininkai jį suremontavo ir sujungė su šiuolaikine kanalizacija.
Prieš tai čia buvo medinis, o vėliau – mūrinis drenažas.
Projektą patikėjo studentui
Rusų architektas sąmoningai ar per klaidą nubraižė griozdiško pastato projektą ir jis negalėjo toje vietoje tilpti.
Apie tai bandęs įspėti statybas kuravęs Vilniaus universiteto profesorius Karolis Podčašinskis turėjo atsistatydinti.
Vietoj jo iš Rusijos buvo atsiųstas architektas, tačiau per porą metų irgi nieko nesugebėjo padaryti.
Tuomet vėl paprašyta sugrįžti K.Podčašinskio, bet jis nebenorėjo rizikuoti ir atsiuntė savo studentą.
Pagaliau buvo nuversta dalis Universiteto pastatų, o iš dominikonų vienuolių teko atimti sodą. Sodo neteko ir Vilniaus žydas Rafailas.
Buvo nugriauti ne tik Vyskupų rūmai, bet ir juos supusi gynybinė siena.
Pagal Prezidentūros rūsiuose išlikusias Vyskupų rūmų pamatų liekanas galima pamatyti, kad naujasis pastatas virš senojo pasuktas 45 laipsnių kampu.
Miestiečiai ropojo tuneliais
Tris kartus Prezidentūros teritorijoje tiesti tuneliai – apsaugininkų galvos skausmas.
Atkūrus Nepriklausomybę vilniečiai čia iškylaudavo kepdami dešreles.
Pasakojama, kad kartą vienas tokios iškylos dalyvis nustebino draugus išlindęs tarsi iš po žemių vidury parko.
Pasirodo, jis rado angą, pro ją nusileido į tunelį Universiteto gatvėje ir juo atropojo pas draugus į rūmų kiemą.
Kitas vilnietis, skubėdamas pas draugus į parką kepti dešrelių, lipdamas per tvorą susižeidė pasismeigęs ant virbo. Prireikė medikų pagalbos.
Tvora smunka ir skeldėja
XIX amžiaus viduryje generalgubernatoriaus rūmus apjuosusi mūrinė tvora taip pat kelia rūpesčių. Ji smunka į užpiltą Kačergos upės slėnį ir skeldėja.
Siena skyla dviejose vietose, nes yra pastatyta virš Vilniaus gynybinės sienos – ši stovi ant stabilaus grunto. Gynybinė siena trukdo tvorai toje vietoje smukti, tačiau neapsaugo nuo skilimo.
Praeiviai, eidami Totorių gatve, pagal įskilimus tvoroje gali pamatyti, kur išlikusi miesto gynybinė siena.
Rūmuose lankėsi karaliai ir imperatoriai
1796 m. – Rusijos imperatorius Pavelas I.
1797 m. – buvęs Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
1804 m. – būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII Burbonas.
1812 m. – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, Rusijos imperatorius Aleksandras I, Prancūzijos imperatorius Napoleonas.
Tarpukariu buvusiuose generalgubernatoriaus rūmuose apsistodavo Lenkijos prezidentas Jozefas Pilsudskis.
Kur būtų pasiūlyta, ten ir gyventų
Zigmantas Balčytis
Kandidatas į Lietuvos prezidentus
„Nesu susipažinęs su gyvenimo sąlygomis nei Turniškėse, nei Prezidentūroje. Jei laimėčiau rinkimus, kur būtų pasiūlyta, ten ir gyvenčiau. Nesu linkęs kelti apsaugai problemų. Galiu gyventi ir ten, kur esu įsikūręs dabar – savo name.
Jei tas Prezidentūros teritorijoje pastatytas namas tinkamas gyventi – kodėl gi jame neapsistoti? Bet vargu ar tai vilniečiams palengvintų susisiekimą, nes keliu į Turniškes vyks kiti ten gyvenantys svarbūs asmenys.“
Visiškai užtenka ir vienos rezidencijos
„Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomone, Lietuvos prezidentui užtenka vienos rezidencijos Turniškėse.
Prezidentūros pastatai negali būti pritaikomi kaip gyvenamoji erdvė dar ir dėl saugumo.
Prezidentės sprendimu rezidencijos investicinis projektas pakeistas į edukacinio centro projektą, kurį planuojama įgyvendinti per dvejus trejus metus.
Edukacinis centras bus atviras ir nemokamas Lietuvos žmonėms. Šio centro tikslas – ugdyti patriotišką, savo teises žinantį ir pareigas valstybei suprantantį Lietuvos pilietį.
Prezidentės iniciatyva Prezidentūros erdvės yra atviros visuomenei.
Prezidentūros parką galima lankyti nuo gegužės vidurio, taip pat visą vasarą šeštadieniais ir sekmadieniais“, – taip į „Lietuvos ryto“ klausimą atsakė prezidentės spaudos tarnyba.
