Bet kiti atkerta, kad vos daugiau nei pusė balsuotojų rodo, jog pernelyg daug žmonių yra abejingi, nepasitikintys savimi, valstybe ir ateitimi.
Beje, pastarąją nuomonę pagrindžia ir naujausios „Eurobarometro“ visuomenės apklausos duomenys. Jie rodo, kad kovo mėnesį Seimu pasitikėjo vos kas dešimtas lietuvis, o Europos šalių gyventojų pasitikėjimo savo parlamentu vidurkis – kone 30 proc. Netolimoje Švedijoje parlamento veiklą remia net 72 proc. piliečių.
Kai žmonės taip nepasitiki bene svarbiausia institucija, natūralu, kad jie skersakiuoja ir į valdžios užmojus, pavyzdžiui, į euro įvedimą.
Antai, „Eurobarometro“ duomenimis, pernai lapkritį lito iškeisti į eurą nenorėjo 49 proc. Lietuvos gyventojų, o šių metų kovą – jau 56 proc.
Panašiai mažėjo ir bendros Europos valiutos rėmėjų būrys – nuo 40 iki 34 proc.
Žmonių įtarumą, pesimizmą atspindi ir skaičiai apie gyventojų ekonominius lūkesčius.
Vos 22 proc. piliečių tikėjo politikų kalbomis apie į viršų šuoliuojančią ekonomiką ir manė, kad per artimiausius metus jų gyvenimas pagerės.
Net 47 proc. manė, kad artimiausiu metu niekas nesikeis, o 26 proc. buvo įsitikinę, jog padėtis blogės.
Kokia politikų reakcija? Valdžia atsibudo visai neseniai. Pradėjo lietis pažadai, kad tuojau bus pradėta plati euro reklamos šalyje kampanija.
Tačiau kur ji? Nei matyti, nei girdėti.
Kita vertus, kyla klausimas, ar kokia nors reklamos kampanija gali pakeisti žmonių nuomonę. Juk nepasitikėjimo euro projektu, ko gero, pagrindinė priežastis – nepasitikėjimas valdžia ir valstybe.
Tai pamatinė ir daug metų besitęsianti problema, kurią patys politikai savo kasdieniais veiksmais tik didina.
Reikia pavyzdžių? Taip, tarkime, įvyko su referendumu dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams.
Iš pradžių politinis elitas nesitikėjo, kad referendumo idėją parems net trečdalis milijono rinkėjų, o kai taip atsitiko, mėgino ją blokuoti.
Nepavykus to padaryti, vis dėlto buvo sugebėta nukelti referendumą į patį vasaros įkarštį. Tiesa, šis, regis, pasmerktas renginys valstybei vis dėlto kainuos daugiau kaip 13 mln. litų.
Lyg to būtų negana, Seime priimtos drakoniškos įstatymų pataisos, numatančios tokius prekybos žeme „saugiklius“, kurie labiausiai pablogins padėtį būtent lietuvių ūkininkams, be to, apskritai gresia žemės rinkos paralyžius.
Nieko keista, kad daugelis piliečių, matydami tokius išsidirbinėjimus, vis labiau įsitikina, jog politikai juos laiko kvailiais, kurių tikroji nuomonė valdžiai nesvarbi.
Atitinkamai politikai reaguoja ir į pusę rinkėjų apėmusią pilietinę apatiją. Esą tai normalu.
Nors kitų demokratinių šalių rinkėjų aktyvumas – daug didesnis. Tad ką reikėtų daryti Lietuvos valdžiai?
Po pirmojo prezidento rinkimų turo pasigirdo dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio siūlymas rinkėjus versti balsuoti, numatant baudas už nedalyvavimą rinkimuose.
Tačiau tokios drastiškos priemonės greičiausiai dar labiau pablogintų padėtį – didintų piliečių ir valstybės susvetimėjimą, o rinkimuose įvairios destruktyvios ir marginalinės politinės jėgos turėtų daugiau šansų.
Šiomis dienomis politikai prisiminė ir daugybę metų kartojamą, bet niekaip neįgyvendinamą idėją – balsavimą internetu. Esą būtent tai paskatintų daugiau gyventojų, pirmiausia jaunimo, dalyvauti rinkimuose.
Be to, gal politiškai suaktyvėtų ir Lietuvos piliečiai, plušantys Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje.
Tiesą sakant, valstybių, kurios jau įteisino tokį balsavimą, pavyzdžiui, Estijos, patirtis rodo, kad galimybė balsuoti internetu smarkiai nepadidina rinkėjų aktyvumo. Žinoma, tas aktyvumas sulig kiekvienais rinkimais auga, bet labai pamažu.
Pataisas, numatančias jau kitąmet įvesti balsavimą internetu, pasiūlė pagrindinės valdančiosios jėgos socialdemokratų ministrai J.Bernatonis ir R.Sinkevičius.
Vis dėlto netgi tai, kad reikalo ėmėsi net du įtakingi politikai, nėra garantija, jog elektroninis balsavimas pagaliau bus įteisintas. Šie užmojai iškart sukėlė kitų politikų prieštaravimų audrą, kokios kyla visada.
Prieštaraujantys elektroninio balsavimo idėjai vėl aiškino, kad labiausiai nerimauja dėl tokio proceso saugumo – esą kibernetinio terorizmo laikais toks balsavimo būdas labai nepatikimas ir pavojingas.
Bet akivaizdu, kad naujovei priešinamasi ne vien dėl esą nepakankamo saugumo.
Daugelis partijų, pirmiausia tos, kurios remiasi vyresnio amžiaus ir ištikimiausių rinkėjų balsais, labiausiai bijo, kad įteisinus elektroninį balsavimą į rinkimus plūstelės naujų, jaunesnių rinkėjų banga, pakeisianti politinę pusiausvyrą jų nenaudai.
Nors, kaip minėta, naujų rinkėjų antplūdžio, bent iškart, sunku tikėtis, politikų baimės akys didelės.
Būtent todėl atvirai ar patyliukais priešinamasi šiai idėjai, taip demonstruojant, kad dabartinė padėtis, kai prie balsadėžių ateina maždaug pusė ir vis tų pačių rinkėjų, daugelį politikų iš esmės tenkina.
Vadinasi, didesnių prošvaisčių mūsų gerokai apniukusioje politinėje padangėje vėl gali tekti palūkėti.
Apžvalgininkas
