Visgi įdomesni ir žymiai daugiau sociologinės informacijos apie Lietuvos piliečius duodantys rezultatai yra kitų rinkimų. Taip taip, tų pačių, kurie visiems, atrodo, buvo neįdomūs nei televizijose nei internete. „Kas tas Europos Parlamentas išvis? Kiek girdėjau, ten jie nieko neveikia ir už tai gauna daug pinigų“, - sako eilinis praeivis. Tas praeivis skuba į prekybos centrą pirkti mišrainės, nes jam pietų pertrauka, o poilsio valandos jo darbe griežtai ribojamos darbuotojus išnaudojančio nesąžiningo viršininko. Tad pikta to praeivio nuomonė tampa kone suprantama.
Tačiau šių rinkimų rezultatai pirmadienį mirga portaluose it kokios žvaigždės. „Staigmena!“ - skelbia antraštės. Nuo pat pradžių pusiau aiški prezidentės pergalė kone begėdiškai nustumta į antrąsias naujienų pozicijas. Visi šiandien stebisi dviejų veikėjų – būtent liberalo Antano Guogos ir konservatoriaus Gabrieliaus Landsbergio – pasirodymas rinkimuose į europarlamentą.
O mane stebina, kad visus stebina jų iškilimas. Dėl A.Guogos viskas aišku buvo ir taip, teisingos politikos apžvalgininko Audriaus Bačiulio pastabos.
O štai dėl G.Landsbergio, manau, nepaminėtas vienas faktas, kuris daug kam gali atrodyti nereikšmingas, tačiau yra netgi labai svarbus. Tai - šio politiko išvaizda. Būdamas panašesnis į kokį prabangius laikrodžius reklamuojantį modelį, nei į tradicinį politiką, šis konservatorius susižėrė sau balsų iš tokio paties elektorato, kokį paviliojo ir A.Guoga. Jų rinkėjai – kažkiek apie politiką išmanantys, bet ne visai apsisprendę jauni ir subrendę, turintys vidutines ir aukštesnes pajamas žmonės.
Jų neapsprendimas atsiranda iš to, kad vien tik „kažką išmanyti“ nepakanka. Tai nėra kaltinimas – toks elektoratas dažniausiai arba neturi laiko arba neturi noro giliau domėtis politika. Tai lemia jų darbas, kurio jie turi daug, tačiau, kadangi jis neblogai apmokamas, tokių žmonių laisvalaikis būna patraukliai aktyvus ir smagus. O gilintis į politinius sprendimus geriant „Margaritą" su draugais tikrai nesinori.
Tačiau tokie žmonės žino – dabartinė „kairė“ yra trypčiojanti vietoje. Kertiniams valstybei sprendimams socialdemokratų valdžia tragiškai leidžia prasprūsti tarp pirštų. Vargu ar su pasauliniais energetikos gigantais galima derėtis antrąkart. O valdantieji ir toliau maloniu balsu ir, atsiprašysiu, bukoka šypsena aiškina apie tai, kad juoda spalva nėra mėlyna.
Toks elektoratas supranta, o tiksliau – netgi atsimena, kad dešinieji kažkaip vairavo valstybę per krizę. Jie nežino, kaip. Jie tik žino, kad vairavo. Buvo ten toks Andrius Kubilius. Toks jau „prie amžiaus“, griežtoko veido. Jie pamena, kad Kubiliaus visi nemėgo. Jie nežino, kodėl, jie tik žino, kad nemėgo. Bet nesvarbu. Gilintis nėra laiko. Be to, balsavimo biuletenyje jie tokios pavardės net nemato.
Užtat jie mato pažįstamą Landsbergio pavardę. Tik vardas ne tas – Gabrielius. Pasižiūrėjus į mokyklos koridoriuje pakabintą kandidato nuotrauką, tampa aišku – ne tik vardas žmogaus angeliškas, bet ir veidelis. Nekalbu apie tai, kad šio jauno politiko išvaizda padėjo surinkti daugiau moterų balsų. Kalbu apie išvaizdumo poveikį apskritai. Gausybe tyrimų nustatyta, kad gražiems žmonėms sekasi. Šis atvejis – klasikinis pavyzdys. (Kitas klasikinis pavyzdys – Ieva Kačinskaitė).
Kaip teisingai pastebėjo A.Bačiulis – A.Guoga, būdamas tarsi „naujasis Uspaskichas“, surinko papildomų balsų liberalams. Tie patys balsai lėmė ir angelo Gabrieliaus skrydį į Europos padanges. Minėtas elektoratas, būdamas politiškai aktyvus, bet nesigilinantis į tiesioginius politinius sprendimus, yra gana paveikus politikų charizmai. A.Guoga ją spinduliuoja savo dviprasmiška praeitimi (šaltakraujis pokerio asas naktimis, geraširdis nelaimėlių rėmėjas dienomis) (beveik Tadas Blinda!), o angelas Gabrielius pavergia savo modelio žvilgsniu. „Viskas bus gerai, aš viską sutvarkysiu. Juk gražiems žmonėms niekas nesako „ne“, - sako jis iš blizgančio plakato.
Tačiau, deja, ne viskas taip dangiška ir gražu. Metas iš padebesių nusileisti į apmaudžią realybę. Vieno renginio metu prieš kelis mėnesius teko vienoje scenoje matyti diskutuojančius socialdemokratą Jurą Poželą ir G.Landsbergį. Abu jauni, savo partijų ateitimis tituluojami (arba būsiantys tomis ateitimis) politikai. Ir, tenka pripažinti, J.Požela atrodė daug stipriau: argumentacija tvirta, beveik jokios demagogijos ar tuščiažodžiavimo. G.Landsbergis atrodė taip, it iš jo kažkas būtų atėmęs lapelį su jam paruoštais sakiniais. Ir tai sakau su visa pagarba konservatoriams. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šis jaunas politikas dar prasiskleis.
Tuo tarpu A.Guogos, kaip politiko, didžiausias minusas yra jo emocionalumas. Šis bruožas, kartais veikiantis publiką teigiamai ir netgi galintis pelnyti simpatijų (to paties Viktoro Uspaskich pavyzdys), pačiam žmogui yra kone pražūtingas. Pati mačiau A.Guogos reakciją, kuomet per liberalų suvažiavimą buvo renkamas sąrašo į Europos Parlamentą vedlys ir reitinguojami kandidatai. Netapęs sąrašo lyderiu, jis labai išgyveno, sakyčiau, net neproporcingai pačiam įvykiui. Net puse lūpų buvo ištarta frazė: „Galbūt išvis neverta buvo man čia eiti...“.
Po keliolikos minučių vykusiame antrame „raunde“ jis jau iškilo į antrąją vietą, aplenkęs net patį liberalų senbuvį Petrą Auštrevičių. Nuotaika iškart pasitaisė, blogi dalykai buvo pamiršti, plati šypsena jau švietė veide. Kai kas tai gali vadinti vaikišku nuoširdumu, naivumu ar politiniu nepatyrimu. Tačiau tokios emocijos suvalgyti žmogų gali greičiau nei purvą pilantys opozicionieriai, nepatenkinti rinkėjai ar niekad nemirštantys bambekliai. Reikia mokėti pokerio mimiką „užsidėti“ ir politikoje, nes, tam tikra prasme, ji irgi yra žaidimas.
Dabar metas bus stebėti, kaip šie du politikos „netikėtumai" dirbs europarlamente.
