Pro šalį troleibusais nuo studentų miestelio riedančios kristinos suraukia nosį. Bet žinot, kas stebina? Skelbimu piktinasi viena kita. Po pažastimi kompiuterius ir protingus užrašus vežasi visos.
Nemažai daliai Lietuvos piliečių diskriminacinė reklama atrodo šmaikštuolio darbas: visagalis tomukas, kuriam gal jau išdygo barzdos gyvaplaukis, diktuoja draugei jos vertės kriterijus.
Soliariumo reklama, sukurpta kažkurios viešųjų ryšių agentūros, puikiai atspindi diedų filosofiją: berniukas Jis, kuris valdo pasaulį, nurodinėja savo taisykles, kokia turi būti vos įžiūrima ji, kad Jis teiktųsi.
Teiktųsi ką? Na, ką nors. Pavyzdžiui, išsiskalbti savo madingą treningą, kad šis ne taip dvoktų ant jo liesų blauzdų.
Bet štai klausimais kaimiečiams lietuviams - ar Žemaitę jau išbraukė iš vadovėlių? („Mauči, boba, tuoj gausi į snukį“), - net persikėlusiems į miestą, sunkiai išmuši iš galvos, kas šiame pasaulyje užsako muziką.
Taip pat – reklamų turinį. Svarbu, kad būtų pigu, primityvu ir šiek tiek žemintų.
„Tomai, kai sutirštės tavo smegenys, eik lauk iš tos viešųjų ryšių agentūros. Grįžti neketinu: tavo ausys strazdanotos – nusvilo soliariume. Kristina“.
