Jaunimas perlaužė Lietuvą

Šiandien daugelis jūsų svarsto ir stebisi, antakius kilsteli: kodėl ir vėl rinkimų rezultatai tokie netikėti, visai kaip sniegas gruodį, kuris užklumpa kelininkus, arba eilės prie prekybos centrų Kūčių dieną, kurios nustebina visas suglumusias šeimininkes?

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

2014-05-27 08:00, atnaujinta 2018-02-13 11:59

Aš turiu jums atsakymą. Įsipilkit kavos ir klausykitės.

Seniai, kai dar buvau jaunesnis, putlesnis keturiasdešimtmetis, rašiau susižavėjęs apie tai, kad jaunimas Lietuvoje šiais laikais geresnis, nei bet kada. Tada juokėtės, šaipėtės, mojavot rankom. Sakėt, ką čia nusišneki, senatvinis suskystėjimas tau. Palaukit, galvojau tuomet, kažin kam teks paskutinis burgeris šiose varžybose, ir kas juoksis paskutinis.

Daugelis aštriadančių senosios kartos politikos ekspertų šaipėsi ir iš kylančios jaunimo sąmoningumo bangos – girdi, tie žmonės yra tik socialinių tinklų nykštukai, tik internetuose sąmojo syvais trykšta ir taškosi, o šiaip yra politiniai nuliai.

Eksperimentinis tokio jauno liberalo, Skirmanto Tumelio, pasirodymas Seimo rinkimuose Kaišiadoryse, susikaunant su sunkiasvoriu Broniumi Bradausku ir gaunant į kaulus, lyg ir patvirtino: visas tas jaunimo spirgėjimas yra vien vaikų žaidimas.

Bendras išminčių (kaip dabar pasirodė – ne tokių ir išmintingų) konsensusas buvo, kad politika yra rimtas reikalas labai solidiems žmonėms.

Rimtas, kaip Valdovų rūmai ar priekaba, prikrauta runkelių, o tas jaunimas tai čia šiaip, vaikšto šortus apsimovę ir kažką fotografuoja mobiliaisiais telefonais, jie greičiausiai net neras kelio iki balsadėžės, jei neturės specialios programėlės parsisiuntę ir jei jiems ten nepasiūlys nemokamos didelės ledinės riešutų ir migdolų latės kavos su ekologišku sojos pienu.

Kas šiandien juokiasi? Tikrai ne tie, kas tikėjo senamadiškų apklausų rezultatais. Nieko blogo apie sociologus nenoriu pasakyti, nieko gero pasakyti negaliu: kai balsavimo rezultatai taip skiriasi nuo prognozių, tai kažkas labai blogai su tomis prognozėmis.

Neišmanau sociologų darbo (ir apskritai nieko aš neišmanau, bet mano darbas yra rašyti, o ne išmanyti), tačiau gal jie renka informaciją, skambinėdami laidiniais telefonais į daugiabučius, kai namie rymo daugiausia senoliai, laukiantys žinių iš telefoninių sukčių?

O gal apklausinėjami žmonės, laukiantys eilutėje prie greitųjų kreditų bendrovių? Gal kažkaip ne taip klausia? „Ar ketinate balsuoti už socialdemokratus, ar norite rimtų nemalonumų?“ – aš nesakau, kad taip ir būna, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokius neįtikėtinus šaudymus pro šalį?

Akla katė, ginkluota granatsvaidžiu su optiniu taikikliu, ir ta pataikytų geriau. Ką ten katė. Net ir Milda Bartašiūnaitė, ko gero, geriau atspėtų, išgarinusi actą.

Atsitiko štai kas. Kol senasis elitas važinėjo po partijų suvažiavimus ir įsivaizdavo, kad jų burbuliavimus nuobodžiose TV diskusijų laidose žiūri rinkėjai, kol jie kalibravo savo pasisakymus pagal atsilupusius kovotojus su skalūnais ir kitokį marginalinių klounų cirką (jie įsivaizdavo, kad tie žmonės yra jų vidutiniai rinkėjai, nes garsiausiai rėkė ir į susitikimus vaikščiojo), visiškai šalia užaugo nauja rinkėjų karta, kuri atėjo balsuoti, kai tik gavo teisę tai daryti.

Tie, kas nenorėjo jų naujųjų rinkėjų matyti, už tai sumokėjo, ir tai dar ne viskas: mokės dar daugiau.

Kalbėjimas apie tai, kad „politikai visi tik tuščiai žada“, „visi vagiai“ (ne vagys: „vagiai“ skamba daug gražiau), „visi vienodi, koks skirtumas“, ir gyrimasis, esą nieko čia nesupranti, tad kam eiti balsuoti – visa tai buvo tik trumpa fazė, atėjo ir praėjo. Dingo, kaip vaikiška liga ar blogas įprotis: kažkas panašaus, kaip dekupažo mada ar „E“ priedų ieškojimas dešroje.

Kuo daugiau ateina jaunimo balsuoti, tuo mažesnę balsų dalį gauna tie, kas kalba apie pensijas, orią senatvę ir minimalų atlyginimą. Pensijos jaunimui šiuo metu nėra aktualios, senatvė irgi dar kažin kur, o juo labiau jiems nėra įdomus minimalus atlyginimas, kaip ir bedarbio pašalpa: nei prastų darbų, nei sotaus nedarbo jie neieško.

Tai, kad rinkimų diena buvo nuostabiai karšta ir graži, ir orų poveikis balsų pasiskirstymui irgi daug ką parodo. Matote, nors daug kam sunku suprasti, bet jaunimas nelaiko didžiausiu gyvenimo prioritetu važiavimo į sodą laistyti lysvių ir ko nors ravėti. Jiems tie savo užauginti agurkai ir pomidorai nėra didelė vertybė.

Tiesą sakant, jie to važinėjimo „į sodą“ su tėvais nuoširdžiai nekenčia – jie jums pasakytų, bet jūs jų neklausiate, tai ir nežinote apie tai.

Net jei jiems ir reikėtų nuvykti prie tų lysvių, jie sugebėtų taip susitvarkyti laiką, kad ir balsus atiduotų, ir piktžoles išravėtų: jie pratę dirbti kelis darbus, su keistais grafikais, jų tas nebaugina. Tik jiems nereikėjo į tuos sodus ir daržus važiuoti.

Jie tikisi, ir labai protingai tikisi, gyvenime veikti ką nors tokio, kad galėtų užsidirbti pinigų ir daržovių nusipirkti, nes protingesniame pasaulyje pomidorus augina tie, kas augina pomidorus, o tie, kas užsiima kitu darbu, savo maisto neaugina, nes tai ne jų darbas.

Tai vadinama specializacija ir darbo pasidalinimu, ir turtingesnės visuomenės seniai pastebėjo, kad taip sukuriama daugiau prekių ir paslaugų, ir visiems būna geriau.

Todėl saulėta diena nesustabdė jų nuo pilietinės pareigos prie balsadėžių, kai jų tėvukai užsikūrė surūdijusius „Audi“ ir nurūko lankstytis lysvėms ir piktžolėms.

Kituose rinkimuose šie dalykai matysis dar labiau, bet Lietuva jau perlaužta ir gyvena pagal naujas taisykles.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.