Prieš kelerius metus Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį tam tikru atstumu nuo švietimo, teisėsaugos, vaikų globos, sveikatos priežiūros įstaigų ir religinių bendruomenių pardavinėti svaigalus.
Kauno savivaldybė nustatė 15 metrų ribą ir tuomet paaiškėjo, kad nei senamiestyje, nei Laisvės alėjoje negali veikti jokia kavinė, kurioje geriama ne tik kava. Už kiekvieno kampo – bažnyčia, mokykla arba kita tvirkinančiam alkoholio poveikiui jautri įstaiga.
Tada kauniečiai sugalvojo išlygą: jeigu kunigas ar mokyklos direktorius neprieštarauja, ir arčiau nei 15 metrų esanti parduotuvė, restoranas gali prekiauti svaigalais.
Tačiau Vyriausybės atstovas trinktelėjo kumščiu: jokių išlygų įstatymas nenumato.
Centrinės valdžios atstovams nė motais, kad kovotojai už blaivybę ne tik stabdo turizmo plėtrą, bet ir atvėrė kelią užslėptam reketui.
Tarkime, jei senamiesčio pastate veikia restoranas, kitoje jo dalyje butą turinčiam kauniečiui pakanka įregistruoti religinę bendruomenę ar vaikų dienos centrą ir nudrožus pas užspeistą verslininką pareikšti ultimatumą: „Duok šlamančių, o aš tau duosiu sutikimą prekiauti alkoholiu.“
Tad Kauno tarybos nariai vakar negailėjo vaizdingų būdvardžių kalbėdami apie prekybos alkoholiu atstumus reguliuojantį įstatymą, vadindami jį idiotišku, debilišku ir visaip kitaip.
O kai kurie laikinosios sostinės politikai retoriškai klausė: ar moksleiviai bus atbaidyti nuo taurelės, jei girdykla įsikurs ne arčiau, bet toliau negu 15 metrų nuo mokyklos, tarkime, 15 metrų ir 16 centimetrų atstumu?
