Vieta pasirinkta tinkamai: benamiui šiukšlių konteineris tiek pat svarbus, kiek paprastam kauniečiui prekybos centras. Plastikiniai buteliai yra pagrindinis jų pajamų šaltinis, o jeigu pavyksta rasti kelis superkamus stiklinius butelius – jau beveik šventė.
O štai šios akcijos prasmingumu galima smarkiai suabejoti. Dauguma benamių gerai žino visus svarbiausius adresus, tačiau nenori naudotis miesto savivaldybės ar labdaros įstaigų parama.
Štai R.Kalantos gatvėje veikiantys nakvynės namai gali priglausti apie pusšimtį varguolių, tačiau tik per didžiausius žiemos šalčius juose nelieka laisvų vietų. Kitu metu benamiams tokia globa nepatinka, nes per mažai laisvės. Jų supratimu, pagrindinė laisvės išraiška – galimybė bet kuriuo metu svaigintis stipriu alumi arba neaiškios kilmės surogatais.
Ligoninėse – panašus vaizdas. Galūnes nušalę žmonės pakliūna į švarias ir šiltas palatas, mažiausiai triskart per dieną gauna maisto, gydytojai bei slaugės nepaleidžia jų iš akių, tačiau vos toks pacientas sugeba atsistoti ant kojų, iškart sprunka iš gydymo įstaigos ir traukia prie konteinerio. Ten – smagesnė aplinka, seniai pažįstami draugai.
Jeigu žmogus pasirinko tokį gyvenimo būdą, galbūt nereikia mėginti jo pakeisti. Kam pavyko įtikinti aistringą žveją ankstų šeštadienio rytą neimti į rankas žūklės įrangos net pliaupiant lietui ar spaudžiant stingdančiam šalčiui?
Kita miesto valdžios globa besinaudojanti gyventojų dalis – varguoliai apsimetėliai. Šių gretos yra gerokai gausesnės negu konteineriuose naudingųjų radinių ieškančių benamių ir juos galima pavadinti dar piktesniais parazitais.
Šie žmonės neraudonuodami ima pašalpas ir net aršiai kaunasi dėl įvairių išmokų. Kaip jos panaudojamos?
Jeigu jaunas vyras kiekvieną mėnesį gauna 300 litų ligotos motinos priežiūrai, tai visiškai nereiškia, kad senolės gyvenimas taps šviesesnis. Didesnė tikimybė, kad bedarbis gaunamus pinigus išleis svaigalams, o pritrūkęs pinigų dar atims dalį motinos pensijos ar eis skolintis pas kaimynus.
O šie dažnai net nedrįsta apie tokius veltėdžius pranešti savivaldybės tarnautojams, mat bijo keršto. Apspangusiam žmogui išdaužyti namo langą ar padegti automobilį – juokų darbas, policijos areštinė jam nebaisi.
Vis dėlto gerų pokyčių galima įžvelgti. Nuo šių metų pradžios įsigaliojus naujai socialinės paramos teikimo tvarkai per pirmąjį šių metų ketvirtį Kauno savivaldybei pavyko sutaupyti daugiau kaip 2,4 mln. litų. Daugelyje šalies rajonų vaizdas panašus, tik pinigų sumos mažesnės.
Vėliau bus sutaupyta mažiau pinigų, tačiau vis tiek tai – solidžios finansinės atsargos, kurias galima panaudoti miesto ūkyje.
Galbūt socialinių pašalpų skirstymą perėmę savivaldybės tarnautojai žūtbūt stengiasi sutaupyti kiekvieną litą ir vargingi žmonės palikti be duonos kąsnio?
Turbūt tokių blogybių nenutiko, ir badaujančių kauniečių ištiestomis rankomis skaičius Laisvės alėjoje nepadidėjo. Dažniausiai pašalpos mokėjimas būdavo nutraukiamas, nes jos gavėjas atsisakė dirbti visuomenei naudingus darbus, nutraukė registraciją Darbo biržoje arba išvis neturėjo teisės gauti socialinę paramą.
Jeigu jau darbo neturintis žmogus neranda laiko nuvykti į Darbo biržą, atsisako kirsti pakelės krūmus ar šluoti lapus, turbūt turi kažkokį labai svarbų užsiėmimą ir gali gyventi be išmokos.
Kokie tie svarbūs kauniečių užsiėmimai? Kelionės į kaimynines šalis pirkti pigesnių rūkalų ir degalų, automobilių remontas garaže nemokant jokių mokesčių ar prekyba turguje nežinia kur pačiuptais daiktais?
Kiti veikėjai visą dėmesį ir sugebėjimus sutelkia apskaitos prietaisų „patobulinimams“, padedantiems nemokamai naudotis tiekiamu vandeniu, šiluma ar elektra.
Tokiems gudruoliams miesto valdžia tikina paskelbusi negailestingą karą, tikisi sugriauti pašalpų karalystę ir nuginkluoti jos karius. Reikia būti budriems – šie turbūt lengvai nepasiduos.
„Laikinoji sostinė“
