Neseniai mėginau išsiaiškinti, kiek vaikų, kuriems įsčiose buvo nustatytas Dauno sindromas, neišvydo pasaulio. Nustebau.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centras (HISIC) žino, kiek tokių vaikų gimsta ir gyvena Lietuvoje, tačiau kiek jų apskritai užsimezga – ne. Duomenis iš ligoninių, kuriose daromi prenetaliniai tyrimai, galima susirinkti, jei labai norisi. Bet kam valstybei to reikia?
„Neturime rimto abortų registro“, - HISIC darbuotoja giliai atsiduso, tarsi šių duomenų trūkumas jau seniai kybotų jai virš galvos it akmuo.
Tikrai šitie varliukai tampa dideliu ir sunkiu akmeniu. Ką su jais daryti? Kaip juos sugaudyti, suregistruoti? Ir apskritai kam to reikia?
Jei nori spręsti problemą, pripažink, kad ji yra. Mano galva, mums reikia pamatyti mąstą, kiek potencialių Lietuvos gyventojų yra išmetami į šiukšlių dėžę dar net negimę. Tiek sveiki, tiek nesveiki.
Juk nesveikieji – irgi žmonės. Tik Adolfas Hitleris ginčytųsi su šia tiesa.
Duomenys apie negimusius vaikus reikalingi kaip ir emigravusiųjų skaičius. Kai žinome, kiek žmonių išvažiavo, pakraupstame. Emigracija atrodo didelė problema. Plačiai diskutuojame apie išvykusius ir grįžtančius.
Panašiai yra ir su abortais. Jei suprastume, kad per abortus išsiurbiami kūdikiai potencialiai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes, mūsų žvilgsnis pasikeistų. Jei sužinotume, kiek žmonių neišvysta pasaulio, norėtume kažką dėl to padaryti.
Prieš keletą metų reklaminiuose stenduose kabėjo plakatai su abortų skaičiais. Jei gerai pamenu, daugiau nei 20 tūkst. oficialių abortų per metus. O kur dar niekur neužfiksuoti, nelegalūs?!
Sakysit, skaičiai mažai ką jaudina. Bet man tie plakatai buvo ženklas, kad yra organizacijų, kurios siekia mažesnio abortų skaičiaus, kad abortas yra blogai.
Dabar gi atrodo, kad nieko tokio daryti abortą, kad niekas nuo to nenukenčia ir kad apskritai problemos nėra. Net nežinia, ar kokioje nors statistikoje atsiras dar vienas skaičiukas. Įkišom galvas į smėlį ir mums gerai.
Priekaištauju daugiau viešajai erdvei ir politikams. Žinau ne vieną bendruomenių ar privačių žmonių iniciatyvą ir organizaciją, kurios siekia moteris šviesti apie aborto žalą joms ir mažyliams, kurie (kaip nesinori to pripažinti!) tiesiog žudomi.
„Rachelės vynuogyno“ judėjimas padeda moterims susitaikyti su poabortiniu skausmu. Viešoji įstaiga „Krizinio nėštumo centras“ konsultuoja nėščiąsias, kurios bijo gimdyti ir abortą mato kaip išeitį.
Psichologai centre paaiškina, kas moters laukia po aborto ir kad tai iš esmės neišspręs problemų, bet tik jas pagilins. Puslapyje neplanuotasnestumas.lt moterys gali paskaityti kitų nėščiųjų istorijas, gauti palaikymą telefonu.
Sakyti, kad nieko nevyksta – negalima. Bet kad išsaugoti kūdikių gyvybes nėra daugumos prioritetas – akivaizdu.
Tad viena vertus, norisi tikslaus abortų registro, kad žinotume, kur esame. Kita vertus, reikėtų, kad nebūtume stručiai, kurie kiša galvas į smėlį, arba gandrai, kurie matydami tik varliukus, ryja Lietuvos ateitį.
