Įstatymai, galiojantys kitoje šalyje, ir suteikiantys pareigūnui teisę spręsti, ką leisti vidun, o ką siųsti namo, buvo lietuviui svetima ir nesuprantama koncepcija („nesąmonė“).
O jei nesąmonė, tai mums neturi galioti, nes žiū, mūsų pase parašyta: mus gina ir globoja Lietuvos Respublika. Daugelio supratimu, tokiu atveju Lietuvos ambasada turėjo atsiųsti į oro uostą ginkluotus „Aro“ rinktinės karius, kurie turėtų apginti ir išlaisvinti Kęstą iš Varėnos, pasakojantį apie tai, kad atvažiavo „pasižiūrėti Londono“, o iš tikrųjų susiruošusį maišyti skiedinį statybose arba auginti pievagrybius už žymiai geresnį atlyginimą nei tą, kurio galėjo tikėtis Lietuvoje.
Kadangi lietuvių pretenzijos nuo Didžiosios Britanijos tarnybų atšokdavo kaip prisirpę kaštonai nuo betoninių grindinio plytelių, nuoskauda buvo nukreipta į mūsų diplomatines tarnybas, Vyriausybę ir kitokią valdžią, kuri „nieko nedaro ir sėdi rankas sudėjusi, nors išlaikoma iš mūsų pinigų“ (galima būtų pridėti, kad save labiausiai mėgsta vadinti mokesčių mokėtojais tie, kas yra bedarbiai ir patys prie biudžeto neprisideda arba gauna daugiau nei į jį sumoka).
Dabar istorija kartojasi, tik tema kita.
Lietuviai Norvegijoje, Britanijoje, Airijoje ir kitur vienas per kitą pasakoja istorijas, kaip iš jų „atėmė vaikus“, dažniausiai dėl absurdiškų kaltinimų, kurie yra visada „nesąmonė“.
Iš straipsnių ir sopulingų istorijų, kurias pasakoja tėvai, tetos ir kitokie giminaičiai, visada aišku, kad lietuvius nekaltai skriaudžia makabriška užsieniečių teisingumo parodija.
Jie nieko, absoliučiai nieko, blogo nedaro, o institucijų prievarta, kerštas ir bausmė užgriūva juos, lyg kokia modernaus baltojo apartheido forma: pamato lietuvišką pavardę, tėvo sportinį kostiumą, didelius plastikinius mamos auskarus ir viskas – atsisveikinkit su atžalom, policinė valstybė juos atims ir pasirūpins jais geriau.
Žinoma, tos istorijos kitokios ir negali būti, nes jose (kaip dažnai pasitaiko tingioje arba angažuotoje žurnalistikoje) aprašyta tik viena reikalo pusė: ką papasakojo laikantys save nukentėjusiaisiais, tas ir išguldyta, kartu su visomis emocijomis ir rankų grąžymu.
Taip, be jokios abejonės, vaikų teisių gynimo tarnybos ne tik Skandinavijoje, kur piliečiai jau seniai nuolankiai atidavė valstybei visas savo teises galvoti ir spręsti (keista, kad dar leidžia žmonėms savavališkai mylėtis ir pradėti vaikus be inspektoriaus priežiūros ir leidimo), bet ir daug kur kitose šalyse turi tokias beveik nekontroliuojamos prievartos teises, apie kurias kitos institucijos gali tik pasvajoti.
KGB pareigūnas sovietiniais laikais turbūt nebuvo toks galingas, kaip slaugytoja Stokholmo poliklinikoje, pastebėjusi įtartiną nubrozdinimą mažajam Lukučiui ant peties.
Dešrainių kiosko ar autoremonto dirbtuvių savininkas, ir tas turi daugiau teisių apsiginti nuo kontroliuojančių institucijų, skųsti sprendimus ir turi kažkokią viltį, kad jo atžvilgiu neteisingas ar neproporcingas sprendimas bus pakeistas.
Tam yra priežasčių: tų šalių politikai supranta, kad atvejų būna visokių, ir vaikų gynėjai yra tik žmonės, ir daro klaidų, tačiau politikai žino ir tai, kad rinkėjai ir žiniasklaida niekada neatleidžia švelnaus požiūrio tais atvejais, kai vaikas iš tikrųjų yra skriaudžiamas.
Geriau dešimt kartų atimti vaikus be reikalo nei vieną kartą nieko nepadaryti, kai reikėjo įsikišti. Todėl tos tarnybos turi didelę kuoką, labai daug teisių ją naudoti, ir yra pasiruošusios mojuoti ja su dideliu entuziazmu: pareigūnai išmoko, kad už perdėtą uolumą nenubaus, tačiau ignoravimas arba žiūrėjimas pro pirštus gali kainuoti karjerą.
Tačiau ką daryti mums, į kuriuos užsienyje žiūri itin įtariai, klausiate jūs? Pirma. Pripažinkime, kad toks mūsų vertinimas yra ne „absurdiška nesąmonė“, o nemalonus mūsų pačių elgesio, išvaizdos ir įgūdžių padarinys.
Taip, mus visus iki vieno vertina ne pagal mūsų operos dainininkus ar išradėjus, o pagal tamsiausią, juodom panagėm ir nešvariu sportiniu kostiumu „budulį", cigarečių kontrabandininką, nedrausto automobilio vairuotoją. Tai yra kolektyvinis lietuvio vaizdas užsienyje.
Antra. Jei nenori, kad padidėtų rizika prarasti vaikus užsienyje, nesielk taip ir nebūk toks, kaip tie, iš kurių vaikus atima.
Nebūk nežinantis ir nesuprantantis svetimos tvarkos ir įstatymų. Mažiau svarstyk, ar jie absurdiški, daugiau galvok apie savo elgesį ir kaip jis bus interpretuotas. Tu esi svetimoje šalyje, tu svečias, ir to niekas nepakeis.
Nebūk užsienio juodadarbis, tamsus „gastarbaiteris“, nemokantis vietos kalbos: jei pareigūnai su tavimi turi kalbėtis per vertėją, tavo tikimybė pralaimėti patrigubėjo. Neignoruok jokių pranešimų, raginimų, įspėjimų ar paskirtų susitikimų pokalbiams, kad ir ką apie juos manytum.
Už išdidžią aroganciją „čia man jie nekomanduos, mano protėviai su Vytautu žirgus Juodojoje jūroje girdė“ tau tikrai niekas neduos medalio. Galėsi nebent pasigirti kitiems tautiečiams, koks kietas buvai, kai vaiką atėmė, o tu buvai nekaltai nuskriaustas.
Vesdamas vaiką į mokyklą ar eidamas pas gydytoją, neatrodyk taip, lyg ką tik atėjai iš Marijampolės automobilių turgaus. Apsirenk padoriai, susišukuok, prisiderink prie aplinkos. Kuo labiau švytėsi kaip akis badantis pasiuntinys iš alkanos, nesuprantamos ir laukinės Rytų Europos, tuo blogiau tau. Ir, svarbiausia, kuo mažiau galvok apie tai, kaip visa tai yra neteisinga. Jei tau nepatinka užsienietiška tvarka, nereikėjo ten važiuoti. Tos taisyklės ir baisi praktika, apie kurias tu pasakoji tautiečiams, yra tik išvirkštinė pusė visų tų puikių socialinių garantijų, dosnių išmokų ir kitų glamonių iš valstybės, apie kurias taip mėgsti girtis bendrapiliečiams, likusiems Lietuvoje.
Patinka, kad išmoka už kūdikėlį Norvegijoje didesnė, nei profesoriaus atlyginimas Vilniuje? Kur nepatiks. Bet viskas turi savo kainą. Čia kaip su sielos pardavimu velniui: jis moka gerus pinigus, bet nenustebk, kai pasibels į duris pasiimti, ką nusipirkęs.
