Pasikliauti klaidingomis prielaidomis – rizikinga. Šią gyvenimo pamoką išmoko tie, kurie tikėjosi nuspėjamo egzaminuotojų pasirinkimo. Ko buvo vertos moksleivių žinios, parodys egzamino rezultatai, tačiau ne klasiko nebuvimas užduočių sąraše yra didžioji abiturientų bėda.
Ką apskritai moka moksleiviai? Ką sugeba jų mokytojai? Štai klausimai, nuo kurių priklausys ir Lietuvos ateitis. Bręsta galutinė bukų vartotojų karta? O gal atvirkščiai – užaugo visai naujų gebėjimų turintys žmonės, kuriems senieji raštijos, skaitymo ir mąstymo įgūdžiai tiesiog nebus reikalingi? Juos pakeis sugebėjimas vienu metu naršyti, dalintis, mėgti arba nemėgti ir dar daugybė kitų vienu metu atliekamų funkcijų, kurios jų tėvams atrodo tik laiko švaistymas?
Ateityje tuos 37 tūkst. abiturientų prisiminsime kaip gerus laikus, nes studentiško amžiaus veidų Lietuvoje mažėja stulbinamais tempais, o jau 2050 m. senų žmonių čia bus daugiau nei jaunų. Tai neišvengiama, todėl reikia rimtai pagalvoti apie liekančių čia gyventi ir dirbti įgūdžius. Apie darbuotojų kokybę, nes kiekybė – mums jau nebepavaldus rodiklis.
O kokia yra švietimo kokybė? Ko gali tikėtis įmonės, ieškančios darbuotojų? Ar tuojau pat nepradėję esminių permainų galime tikėtis bent jau to paties žinių lygio ateityje?
Atsakymai – dviprasmiški, o padėtis – apgaulingai rožinė, kaip ir daugelis kitų viešojo gyvenimo sričių. Taip, pardavėjų kasininkų ir biuro administratorių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nuošimtis – bene aukščiausias Europoje.
Aukštųjų mokyklų diplomai štampuojami visiems jų geidžiantiems (ir turintiems litų susimokėti).
Mokytojus ruošia jau ne tik universitetai, bet ir įstaigos, kadaise vadintos „profkėmis“, o vėliau tapusios kolegijomis. Logiška. Juk paskolas dabar dalija ne tik bankai, bet ir paprastesnės kredito įstaigos. Tai ir vaikus galime mokyti pagal laukinio kapitalizmo principus!
Štai jums mokinio krepšelių sistema, išpūstas mokamų mokslo vietų skaičius universitetuose. Galbūt ir čia nematoma rinkos ranka viską sureguliuos? Bet nereguliuoja, nors tu ką. Pasirodo, reikia kai ko daugiau nei pasiūlos ir paklausos principo.
Žemyn sminganti moksleivių raštingumo kreivė – tik vienas sunkios ligos simptomų. Kur kas grėsmingiau atrodo silpstantis jaunų žmonių gebėjimas suvokti užduoties esmę, analizuoti pateiktą faktą kūrybiškai ieškant sprendimo rakto.
„Dėstytojau, o jūs gi nenurodėte, iš kur imti informacijos šitam kursiniam darbui“, – štai standartinis vidutinių gabumų studento pagalbos šauksmas. Ši schema vadinasi „informacija ant lėkštutės“, ji formuoja (ne)mąstymo įpročius. Pridėkime dar sistemą, kai akademinės žinios tradiciškai tikrinamos tik pagal testus iš penkių atsakymo variantų, ir patys nuspręskite: ar tai skatina kritinį mąstymą?
Taip, vaikai visada yra imlesni naujovėms, o vyresniesiems amžinai kyla pagundų paburbėti apie nusivažiavusį jaunimą. Ne išimtis – ir šie laikai. Kur vieniems – grėsmingi iššūkių tarpekliai, kitiems – fantastiškų galimybių slėniai. Na, ir kas, kad ten klaidžioja dviveidžiai žvėreliai ryškiu kailiu, kibiais nagais ir hipnotizuojančiomis akimis.
Prietaringų, tingių ir šiaip bukų individų buvo, yra ir bus daugiau nei smalsiųjų, išradingųjų, nenustygstančiųjų. XXI amžius nuo ankstesniųjų skiriasi nebent tuo, kad skaitmeninė revoliucija nutekino smegenis į kišenę. Tiksliau – į nešiojamąją mikroschemą su skystųjų kristalų ekranu ir mobiliuoju ryšiu.
Kada buvo Žalgirio mūšis? Kas laimėjo Čempionų lygą? Kada bus pilnatis, kurios dienos vaisingos, kiek kilometrų nueita šiandien? Atsakymai – čia pat, visuomet šalia. Neapkraunant smegenų tereikia pasinaudoti tuo naujažodžiu ir pagūglinti. Dar galima pavikipedinti arba paklausti vieno iš tūkstančių draugų (kurių niekada nesi sutikęs) socialiniame tinkle. Esmė – būti prisijungusiam. Visada. Visur. Visa kita – neesminga. Ir ateityje šis poreikis tik didės.
Patogu, šiuolaikiška. Bet šis komfortas turi savo kainą. Nagi, kada pastarąjį kartą ieškojote kokios vietos popieriniame žemėlapyje, o gal įsiminėte maršrutą painiose tolimo miesto gatvėse? Aš dar pamenu tuos atvejus, ypač tada, kai telefone kažkokios Saros balsu primygtinai raginama sukti į dešinę, nors ten – kaktusais apaugęs skardis.
GPS zombis. Medikams jau žinoma ši diagnozė. Tai – žmonės, nebegalintys judėti be palydovinės navigacijos. Tyrėjai tvirtina, kad be saiko vartojami šie prietaisai dar labiau silpnina atmintį, ir netgi sieja tai su palyginti jaunų žmonių Alzheimerio ligos atvejais.
Dar niekada mums nebuvo sudarytos tokios puikios sąlygos viską pamiršti. Geografiją, istoriją, gramatiką, draugų gimtadienius. Tai veikiausiai negresia tiems, kurie apdovanoti didesniais nei vidutiniai gabumais ir išsaugoję poreikį treniruoti atmintį.
Visi kiti, o jų dauguma, netrukus galės mėgautis vis patogesne užmarštimi, artima daržovės būviui. Ir stebėtis, kodėl K.Donelaičio metais per egzaminą nebuvo užduoties apie poemą „Metai“.
