Įvykiai Rytų Ukrainoje primena karo veiksmus, tik vadinami antiteroristine operacija, todėl natūraliai kyla klausimas dėl nepaprastosios padėties įvedimo šiose dviejose Rytų Ukrainos srityse, ko Ukraina negalėjo padaryti iki prezidento rinkimų. Esant tokiai padėčiai, Donecko ir Luhansko srityse nebūtų galėję vykti rinkimai. Šia prasme, Ukraina tiesiog sekė kitų valstybių pavyzdžiui, taip pat ir Rusijos, kai vykstant karui Šiaurės Kaukaze, teritorijose, kontroliuojamose centrinės valdžios, rinkimai vyko.
Rytų Ukrainoje vyksta karas, o Rusijai net nereikia įvesti savo kariuomenės. Šioje šalyje veikia patikima sistema, kai į kitos valstybės teritoriją, kuri Rusijai kelia didelį interesą, gali būti permesti sukarinti daliniai, sudaryti iš asmenų, turinčių patirtį kovų karštuosiuose rajonuose. Be to, visada panašiuose karštuose taškuose atsiranda ir tų, kam karas ir žudymas yra pelninga profesija. Jeigu yra pinigų, visada atsiras ir asmenų už pinigus sutinkančių kariauti. Kai tai atsitinka, sunku išsiaiškinti, ar tokie kariai, kaip dabar Rytų Ukrainoje, atsiranda su centrinės Rusijos valdžios žinia, ar ne, ar kai kurie iš jų buvo atsiųsti Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo, ar vėlgi ne.
Vis dėlto, būtų neteisinga teigti, kad visi Rytų Ukrainoje ten daro savo darbą tik už pinigus. Tarp jų yra ir veikiančių iš idėjos. Visų pirma tai tie, kurie Rusijoje ir ne tik, užsikrėtė Vladimiro Putino paskleistomis Rusiškojo pasaulio ir eurazianizmo idėjomis, todėl ima plūsti į Ukrainą padėti ,,tikriems“, kaip jie galvoja ukrainiečiams.
Pažymėtina tik tai, kad ir vieno, ir kito reiškinio atsiradimo Rytų Ukrainoje priežasčių dabar reikia ieškoti vėl įvykiuose ir asmenybėse, kurie gyveno prieš šimtą metų.
Bolševikų ir baltųjų emigrantų idėjų vienybė
Įvykių Donecke idėjiniame avangarde stovi tie, kas dar prieš dešimt metų Rytų Ukrainoje su Rusijos pinigų ir Rytų Ukrainos oligarchų pagalba ėmė steigti savo organizacijas, tokias, kaip ,,Donecko respublika“ ir ,,Eurazijos jaunimo klubas“. Eurazijos jaunimo klubai steigiami ir finansuojami visoje posovietinėje erdvėje.
,,Donecko respublika“ savo tikslu dar 2005 m. paskelbė to paties pavadinimo respublikos įsteigimą, kaip tęstinumą jau minėtos ankstesniuose straipsniuose bolševikinės Donecko- Krivoj Roho respublikos, veikusios keletą mėnesių 1918 m.
Šios organizacijos aktyvistų iniciatyva DLR ėmė naudoti Donecko-Krivoj Roho respublikos vėliavą, o visuomeninės organizacijos ,,Donecko respublika“ lyderis Andrejus Purginas dabar tapo ir vadinamos DLR vice-premjeru.
,,Jaunosios Eurazijos“ klubo Donecke lyderis ir vienas iš dabar naujai kuriamos Novorosijos respublikos ideologų Jurijus Kofneris pripažįsta, kad DLR projekto ideologinės šaknys slypi eurazijiečių idėjose, kurias skelbė emigrantai, pasitraukę iš Rusijos į Vakarus, po to, kai buvo pralaimėta bolševikams pilietiniame kare. Kai kurie iš jų turėjo su Ukraina labai stiprų emocinį ryšį, bet, kaip su Rusijos imperijos dalimi.
Eurazijiečiai Donecke yra palaikomi labai įtakingų eurazijiečių Maskvoje, kurių idėjas savo užsienio politikoje ėmė įgyvendinti ir V.Putinas. J.Kofneris atkreipia dėmesį, kad Eurazijos idėjų institucionalizavimui pradžią padėjo Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas 2004 m, pasiūlęs steigti Eurazijos ekonominę sąjungą, bet tik V. Putino dėka ši idėja tapo dariniu atitinkančiu Rusijos valstybės interesus.
Todėl, naudodamas revoliucinę retoriką būdingą šiandien ne tik Kijevui ir Lvovui, bet ir Doneckui, J.Kofneris kelia klausimą, kas bus tas 21-ojo amžiaus Eurazijos Bolivaras: pragmatikas N. Nazarabajevas, filosofas V.Putinas ar kažkas kitas, kas dar tik atsiras.
Bet kuriuo atveju, jis neabejoja, kad Novorosija vaidintų šios idėjos įgyvendinime labai svarbų vaidmenį. Ji būtų tarsi pakaitalas žlugusio V.Putino plano įtraukti visą Ukrainą į jo kuriamą Muitų Sąjungą ir Eurazijos ekonominę sąjungą. Jeigu negalima įtraukti visos Ukrainos, tai reikia bent jos dalį: Novorosiją, kuria dabar stengiamasi pateikti, kaip tą tikrąją Ukrainą, rusakalbę Ukrainą, nes visa kita yra tik zapadencai.
Šių dienų Novorosijos vizija
Baltųjų idėjomis besivadovaujantiems eurazijiečiams prireikė palikimo bolševikų, su kuriais baltieji vedė žūtbūtinę kovą, taip pat ir Ukrainos teritorijoje. Problema yra ta, kad be bolševikinės Donecko-Krivoj Roho respublikos kito net ir pseudovalstybinio darinio šioje teritorijoje nebuvo, todėl ir šiandien matome keistą šių dviejų idėjų šalininkų vienybę Donecke. Ir Rusijos politologai pripažįsta, kad Novorosija buvo tik imperinės Rusijos gubernija, o ne atskira šalis, kurios tęstinumu būtų galima remtis.
Kalbose apie tai, kokia turėtų būti ta naujoji Novorosija netrūksta ir mistikos elementų. Aišku tik viena: ji gali būti gyvybinga ir įdomi Rusijai, galimas potencialus partneris kitoms Muitų sąjungos ir Eurazijos ekonominės sąjungos šalims, jeigu apims 8 Ukrainos sritis, įskaitant Charkovą, Dnepropetrovską ir Odesą, bet planai tai padaryti kol kas žlugo. Todėl dabar reikia šios idėjos autoriams atsilaikyti Donecke ir Luhanske, kad po to su atvykėlių iš Rusijos pagalba veržtis toliau į Ukrainą.
Tam, kad tokios paramos: materialinės, karinės, politinės iš Rusijos sulauktų, DLR idėjiniai kūrėjai įsitikinę, jog turi pateikti visiškai naują, patrauklų respublikos įvaizdį. Jie bando įtikinti, kad jų kova panaši į Respublikonų Ispanijoje per pilietinį karą 1938 m., o tai reiškia antifašistinė ir tai puikiai įsilieja į antifašistinės retorikos naudojimą Rusijos žiniasklaidoje, vertinant įvykius Ukrainoje. Jie taip pat tvirtina, kad Novorosija bus Tiesos, Teisingumo valstybė, metanti iššūkį imperiniams Vakarams.
DLR liaudies gubernatorius Pavelas Gubarevas, kurį Ukrainos valdžia buvo suėmusi už antivalstybinę veiklą, bet Rusijos spaudžiama paleido, teigia, kad Novorosija su socialiai teisinga ekonomika, be oligarchų bus Eurazijos erdvės ir Rusiškojo pasaulio, slavų , stačiatikių civilizacijos dalis. Donbaso Eurazijos klubo lyderis ir vienas iš taip vadinamų savigynos būrių vadų Jurijus Georgijevskis, palaikydamas tai, ką teigia P. Gubarevas, priduria, kad Novorosija bus darbininkų valstybė, o Novorosijos idėja turėtų pasklisti per visą rusų, slavų stačiatikių pasaulį, nešdama Rusišką pavasarį.
Kazokai
Jie yra dar vienas reiškinys, atėjęs į Pietryčių Ukrainą iš Rusijos. Tai - Dono ir Kubanės kazokai. Jų nereikėtų painioti su šių dienų Zaparožės kazokais Ukrainoje, kurie remia ir gina Ukrainos teritorinį vientisumą. Rusijoje kazokai V. Putino valdymo metais tapo valstybinės struktūros dalimi ir yra panaudojami karštuose kraštuose: Padniestrėje, Abchazijoje, Kryme, o dabar ir iš dalies Rytų Ukrainoje.
Galima spėti, kad kazokai Rytų Ukrainoje būtų pasitelkti į pagalbą daug plačiau, jeigu ne viena, vėlgi šimto metų senumo detalė: jie visada buvo laikomi darbininkų priešais, o Donbaso savigynos būriai, vadovaujami K.Vorošilovo ir N.Chruščiovo 1918-1920 m. daugiausia su tuo ir kovojo. Tačiau, suradus sąlyčio taškus tarp baltagvardiečių idėjų ir bolševikinės Krivoj-Roho respublikos šalininkų šių dienų Donecke, būtų natūralu galvoti, kad glaudesnių sąsajų bus ieškoma ir su kazokais.
Kalbant apie kazokus yra svarbu suvokti, kad tai ne kokie nors senas tradicijas puoselėjantys folkloro mėgėjai, vaikščiojantys su kazokų uniformomis švenčių proga, o reali ir labai rimta karinė jėga, išlaikoma Rusijos valstybės, kurios sudėtyje yra asmenys, turėję kovų praktiką karštuosiuose kraštuose ir gerai valdantys ginklą.
Kazokai prieš šimtą metų šiame regione irgi turėjo respubliką: Dono kariuomenės. Ji taip pat gali pasitarnauti naujų vadinamų liaudies respublikų kūrėjams Donecke ir Luhanske, nors didžioji dalis šios respublikos teritorijos dabar yra Rusijos dalis.
Ten, beje, iš karto už sienos yra ir dar vienas Donecko miestas, kurio nereikia painioti su Rytų Ukrainos pramoniniu centru. Tas Doneckas iš tikrųjų, buvo vienas iš kazokų centrų ir vadinosi anksčiau Gundarovskajos stanica. O Doneckas rytų Ukrainoje – ne kazokų, bet šachtininkų miestas. Ši takoskyra tarp dviejų Doneckų jaučiama iki šiol.
Todėl nekeista, kad Dono kariuomenės, t.y. keletą metų egzistavusios pilietinio karo metais kazokų valstybės, vėliava buvo dabar iškelta iki šiol tik viename Rytų Ukrainos miestelyje: Antracite, Luhansko srityje. Jį rusų rašytojas Antonas Čechovas, beje, pats kilęs iš Taganrogo, kuri Ukraina atidavė Rusijai, kaip ir daug kitų teritorijų po to, kai reikėjo brėžti sieną tarp dviejų bolševikinių: Ukrainos ir Rusijos respublikų, vadino Dono Šveicarija. Čia dabar atkeliavę iš Rusijos kazokai teigė norintys padėti broliams slavams ir sakė, kad jautėsi, kaip namie, nes jų sąmonėje kazokų gyvenami regionai Rytų Ukrainoje ir kazokų regionai prie Dono, Rusijoje, yra tarsi viena bendra erdvė.
Informacija apie tai, kaip buvo sutikti kazokai iš Rusijos, perėję sieną į Ukrainą, skiriasi. Vieningos Ukrainos šalininkai tvirtina, kad žmonės sutiko juos priešiškai, nors patys kazokai aiškina, kad buvo sutikti labai svetingai ir jų teigimu, tai liudija gausi video medžiaga, kurią galima rasti internete.
Kazokai neslepia savo atvykimo tikslų: jie siekia irgi kurti bendrą Rusų pasaulį, vieningą slavų, rusų, ukrainiečių stačiatikių gyvenamą erdvę, jie norėtų matyti šias Ukrainos teritorijas naujai atkuriamos Rusijos imperijos dalimi. Bet panašu, kad jų planams Rytų Ukrainoje nepritaria net Maskva.
Visiškai gali būti, kad Maskva, supranta, jog negali šių teritorijų aneksuoti, kaip, kad Krymo. Todėl siekia kurti Novorosijos valstybę, kaip būsimą dalį Eurazijos erdvės.
Idėjinius veikėjus norima pakeisti ,,praktikais“
Maskva taip pat suvokia dar vieną dalyką: idėjiniai veikėjai Donecke ir Luhanske, nebus pajėgūs atlikti to darbo, kurį dabar reikia daryti, užsitęsus karo veiksmams.
Todėl juos turi pakeisti praktikai, gerai išmanantys karo amatą ir ekonomiką, taip pat pajėgūs kurti Rytų Ukrainoje ne kokį nors mistinį projektą, bet realią valstybę, kaip atsvarą Ukrainai. Štai, kodėl, praėjus pirmoms pasimetimo nuotaikoms Maskvoje po Ukrainos prezidento rinkimų, po to, kai paaiškėjo, kad Petro Porošenko jau pirmame ture buvo išrinktas tokia balsų dauguma, o išrinktas suaktyvino antiteroristinę operaciją Rytų Ukrainoje, Rusijoje sustiprėjo kalbos, kaip apginti Novorosijos kūrėjus.
Siūloma į pagalba pasitelkti visą ligšiolinę Šaltojo karo laikų ir karinių konfliktų po Šaltojo karo praktiką. Buvęs Rusijos federacijos tarybos pirmininkas, partijos Teisinga Rusija lyderis Sergejus Mironovas siūlo Libijos pavyzdžiu Rusijai skelbti neskraidymo zoną virš Rytų Ukrainos ir ją įgyvendinti Rusijos naikintuvų pagalba, skelbia apie tai, kad bus atidaryta sąskaita, į kurią žmonės galės pervesti lėšas, teikiant pagalbą Rytų Ukrainai. Kyla jau siūlymai pareikalauti ir iš Rusijoje besislapstančio Viktoro Janukovyčiaus šiam reikalui paskirti bent pusę milijardo dolerių. Už tai, kad Rusiją jį priglaudė. Įvairūs Rusijos politikai kalba apie tai, kad būtina organizuoti pagalbą Rytų Ukrainos kovotojams, ne tik pinigine prasme, bet taip pat ir karine technika.
Šiomis dienomis pranešama, kad ties Ukrainos siena Rusijos pusėje telkiasi įvairios ginkluotųjų žmonių pajėgos. Tai ir yra tos naujos Rusijos politikos pasekmė. Labai svarbu, kad ir Vakarai suprastų: karas Rytų Ukrainoje iš Rusijos pusės jau vyksta, tik naudojama ne reguliari Rusijos armija, o per sieną įsibraunantys ginkluoti asmenys.
Juk aišku yra viena: jeigu Rusija norėtų užkirsti kelią jų prasiveržimui į Ukrainos teritoriją, ji tą tikrai būtų pajėgi padaryti. O dabar, deja, Rusijos-Ukrainos siena yra dažnai kiaura, kaip rėtis. Tik Rusija nenori užtikrinti jos kontrolės iš savo pusės ir tai, aišku, negali būti daroma be Kremliaus žinios, o Ukraina, visas valstybės tarnybas po Maidano, turinti kurti tarsi iš naujo, dar tik bando lopyti valstybės sienos skyles.
Aišku ir kita: kol Ukraina neras jėgų užkirsti šių asmenų prasiveržimui į savo teritoriją iš Rusijos, kiekviena pergalė, apie kurią skelbiama, bus tik lašas jūroje visoje kovoje. Ir savotiška pasaka be galo. Arba tiksliau, pasakius, košmaru be pabaigos, kuriame keistai persipina šių dienų didžioji politika ir atgaivintos šimto metų senumo idėjos.
Todėl valstybės sienų, visų pirma, rytinių sienų, kontrolė tampa ne tik Rytų Ukrainos išsaugojimo, bet galbūt, ir visos Ukrainos apgynimo pirmaeiliu uždaviniu. O iš Rusijos atsiųsti ,,praktikai“ siekia maksimaliai sukliudyti Kijevui, sprendžiant šį uždavinį.
