Tiesa, daugeliui tas mokestis greičiausiai pasirodys juokingas – viso labo pusketvirto lito už penkias parke praleistas dienas.
Traukiantys į Kuršių nerijos nacionalinį parką jau seniai įpratę mokėti kur kas daugiau: dabar ten rinkliava siekia nuo 20 iki 150 litų, nelygu transporto priemonės dydis. Plaukti baidare Ūlos upe Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje irgi nepigu – 20 litų vienam žmogui.
Bet tokie mokesčiai ir rinkliava seniai nieko nestebina. Juolab kad jie įprasti tiek daugelyje Europos valstybių, tiek JAV.
Aukštaitijos NP vadovai tvirtina, kad per mėnesį parkui tvarkyti skiriama vos pora tūkstančių litų, todėl naujas mokestis bus kaip išsigelbėjimas. Puiku, jei reikės tik tokios rinkliavos.
Kasmet valstybė skiria milijonus litų penkiems Lietuvoje esantiems nacionaliniams parkams. Ar už tokius pinigus juose tinkamai tvarkomasi?
Kaip parodė neseniai Kuršių nerijos NP teritorijoje kilęs gaisras, toli gražu ne visada. Apskritai pastarasis parkas yra išskirtinis: kituose jau seniai miškus prižiūri urėdijos, o ten – pati parko direkcija, globojama Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos.
Buvusi šios direkcijos vadovė, o dabar Seimo narė A.Stancikienė įtarinėja, kad ir pastarasis, ir ankstesni gaisrai Kuršių nerijoje neatsitiktiniai. Spėliojama, kad tai galbūt kieno nors kerštas už draustiniuose nugriautus pastatus.
Taip, sąmokslo teorijų galima prigalvoti įvairių, bet faktas yra aiškus: šiemečio gaisro žala – 45 milijonai litų. Akivaizdu, kad parko direkcija jos neatlygins, nes neketina net ir kaltės prisiimti.
Vis dėlto direkcijos galia Kuršių nerijoje netrukus gali būti pakirsta. Generalinei miškų urėdijai jau nurodyta parengti Vyriausybės nutarimą dėl trijų šio nacionalinio parko teritorijoje esančių girininkijų perdavimo profesionaliems miškininkams – jie akylesni, geriau išmano, kaip tvarkytis giriose.
Greičiausiai tai padaryti reikėjo jau anksčiau. Galbūt nebūtų buvę tokių skaudžių siautėjančios liepsnos pamokų. Juk miškininkai puikiausiai tvarkosi kitose valstybės saugomose teritorijose, o jų veikla Dzūkijos NP išvis laikoma kone pavyzdine.
Kuršių nerijos NP direkcija dažnai sulaukia nemalonių atsiliepimų. Žmonės skundžiasi, kad be jos leidimo negali net čerpės ant stogo pakeisti. Nesutarimų kyla ir tiesiant kelius.
Tai, kad ūkinė veikla saugomose teritorijose privalo būti ribojama, tikriausiai neginčytina. Tačiau Lietuvoje institucijos, kurioms valdžia suteikė teisę šeimininkauti tose vietose, neretai pasijunta visagalės ir imasi žlugdytojų vaidmens.
Nieko stebėtina, kad parkų prievaizdai ir vietos valdžia dažniausiai laido vieni į kitus strėles. Tiek Neringos, tiek Trakų savivaldybių vadovai kritiką čionykštėms parkų direkcijoms lieja tiesiog kibirais.
Antai Trakų meras V.Zalieckas neslepia, kad šalia miesto jau seniai galėjo būti įrengtas golfo aikštynas, istorinė karčema paversta patrauklia kavine, o sugriuvusi pionierių stovykla ant ežero kranto – prabangiu 5 žvaigždučių viešbučiu su SPA centru. Bet investuotojai pabėgo. Netoli – iki Druskininkų. Mat ten imtis verslo kur kas paprasčiau.
Verslininkai jau senokai liūdnai juokauja: jei nori netekti pinigų, investuok Trakuose. Mat čia esančio vienintelio Lietuvoje Istorinio nacionalinio parko direkcija nuolat kaišioja pagalius į ratus.
Tiesa, šio parko vadovas G.Abaravičius dievagojasi, kad priežiūra kuo skaidriausia, o verslui palankius sprendimus vengia priimti ir savivaldybė. Esą kalti ir patys verslininkai, tikriausiai susidūrę su finansinėmis bėdomis ir nebeplėtojantys numatytų projektų.
Kad ir kieno pusėje būtų tiesa, akivaizdu viena: vežimas vienu metu traukiamas į skirtingas puses. Taip tikrai neturėtų būti.
Nenormalu, kad vadeliotojai sėdi skirtingose vežėčiose. Pavyzdžiui, Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Kuršių nerijos nacionalinių parkų steigėja yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. O Trakų istorinis NP priklauso jau Kultūros ministerijai.
Skirtingos žinybos, skirtingos nuostatos, skirtinga tvarka. Ar palyginti nedidelei Lietuvai ne per daug tiek prievaizdų ir biurokratų? Tiesa, pavyzdžiui, JAV saugomas teritorijas prižiūri gausybė įvairiausių institucijų, organizacijų ir tarnybų. Bet tenykščiai plotai su Lietuva nesulyginami.
Lietuvoje įvairūs parkai, draustiniai ir rezervatai užima daugiau kaip milijoną hektarų. Juos prižiūrinčių tarnybų begalė.
O štai Suomijoje, kurioje saugomos teritorijos net 12 kartų didesnės, užtenka ir vieno prievaizdo – tenykštės Aplinkos ministerijos valdomos valstybinės įmonės.
Ir sugebama atlikti, atrodo, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamus darbus. Vienas padalinys prižiūri ir kerta miškus, prekiauja mediena. Kitas rūpinasi rezervatais, laukinėmis teritorijomis, saugo nykstančias rūšis. Valstybė ir uždirba, ir rūpinasi aplinkosauga.
Ar tai įmanoma Lietuvoje? Matant, kaip net menkiausias valdininkėlis aršiai įrodinėja savo svarbą ir laikosi įsikibęs kėdės, kol kas vargu.
Nebent palauktume, kol subręs nauja medžių ir piliečių karta.
