Kaip pasirodė bent šių eilučių autoriui, išsakytoje tezėje iškart yra apčiuopiama ir negarsiai, bet kaip niekados anksčiau taikliai nusakoma dabartinės Rusijos propagandinių užmojų esmių esmė, - taip pat tikiuosi, kad cituodamas iš atminties pernelyg neišbarsčiau tiksliai sustyguotos minties paketo.
Išties putiniškos propagandos esmė susiveda į ne kartą A.Dugino, garsiausiojo dvaro propagandisto, išsakytą teiginį, kad neva didžiausią pavojų žmonijai užtraukia susiklosčiusi vienpolio pasaulio situacija su visokeriopu JAV dominavimu, taigi Rusija neva gali pasitarnauti ne tik sau, bet dar ir kažkam kitam tapdama atsvara Vašingtono vienpusei persvarai, atkurdama dvipolio pasaulio geopolitinę įtampą, o toliau gal net prisidėdama prie daugiapolio pasaulio sukūrimo.
Tačiau perklauskime - ką iš tiesų žada tokio dvipolio pasaulio vizija pasaulio bendrijai realiai, ar Rusijos imperinių užmojų ne kartą fontanu tryškęs nešvankumas gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu, taigi bent iš dalies neutralizuojamas nuorodomis į tokios kategorijos kaip „dvipolis pasaulis“ racionalumą?
Palikime šįkart ramybėje tą A.Duginą, čia viskas aišku ir taip, kita vertus, negali atsistebėti, neįmanoma atgauti žado dėl to, kad ne vienas Lietuvos politologas dar ir dabar atrajoja tokią „Dugino tiesą“, prisidengdamas objektyvumo siekiu, nešališkumo idealu. Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, deklaruojamas ir dėl to lengvai kontroliuojama šališkumas yra nepalyginamai mažesnė blogybė nei tokio tipo kvazi-objektyvumas ar pseudo-nešališkumas.
O gal į tokį mastymą nepastebimai įtraukia ne tiek A.Dugino sustatyti kelio ženklai į niekur, kiek inercija: nelaimingas, likimo nuskriaustas mūsų vaizduotei turėtų atrodyti vienakojis ar vienarankis milžinas arba tas pats kiklopas, kuris nebūtų taip skaudžiai nukentėjęs nuo Odisėjo, jeigu būtų turėjęs dvi akis, o ne vieną. Lengvai įsivaizduoju, kad žmonės gali klysti būdami suvilioti matematinio simetrijos idealo žavesio, neįvertindami to, kad gyvenimas nėra toks simetriškas kaip tobulas apskritimas, padalintas pusiau.
Kalbant kiek rimčiau, privalėsime pripažinti, kad pasaulio bendrijai pastaraisiais metais didesnį rūpestį kėlė ne tiek kažkieno įsikalbėtas JAV vienpusis dominavimas, kiek naujosios šios šalies administracijos kategoriškas apsisprendimas kuo mažiau kištis į pasaulio reikalus, didesnį dėmesį skiriant vidaus politikos kolizijoms, tarkime, sveikatos apsaugos reformai ir pan. Nedidelė paslaptis, kad B.Obama ilgą laiką kaip velnias kryžiaus kratėsi pasaulio policininko, net ir įgalioto laisvės idėjos, vaidmens.
Ciniškai tariant, toks vaidmuo pernelyg daug kainuoja, o kompensacijos - nenumatomos. Kita vertus nuodėmė būtų nepastebėti, kad egoistinio nusisukimo politiką Vašingtonas pastaruoju metu keičia iš esmės, ryžtingai atsisukdamas į naujus pasaulinės politikos iššūkius, drauge siekdamas padrąsinti ir suvienyti visus geros valios žmones.
Dar anksčiau garsusis emigracijos lietuvių poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas kaip niekas kitas iki jo rinktiniais žodžiais į šuns dienas dėjo JAV politikus, apskritai vadinamosios Vakarų civilizacijos vertybines nuostatas, priekaištaudama NATO dėl delsimo, vengimo kištis į prasidėjusias buvusioje Jugoslavijoje žudynes, dėl nesugebėjimo iškart, be didesnių svyravimų iš jėgos pozicijų užkirsti kelią krauju pasruvusiam čia genocidui, kuris savo baisumais prilygo (ar net pranoko) hitlerinės Vokietijos įvykdytiems nusikaltimams.
Kita vertus, kaip matome, tie patys iškrypėliai, kurie prievartavo ir žudė arba jų užtarėjai šiandien Kosovo vardu mojuoja visai kitame kontekste, pseudo-objektyvizmo širma pridengdami kruvinus interesus.
Kai kalbėjau apie Rusijos imperinių užmojų nuolatiniai atsigaminantį nešvankumą, visų pirma turėjau galvoje tai, kad rusiškojo imperializmo koloritą ir specifinį kvapelį visais laikais žymėjo šalia karinės prievartos išvešėjęs melas, pasalūniškumas, ypač tarptautinėje politikoje prasikišantis reikalingų žmonių papirkinėjimas. V.Putinas neabejotinai yra tokio ryškumo simbolinė figūra, aukščiausiojo laipsnio manifestacija, taigi jį, nenorint minėti vardo, tiesiai galima būtų vadinti - „Misteris dvigubas dugnas“.
Kaip čia dabar drauge nepastebėsi tokios pikantiškos naujienos, kad neslepianti karštų simpatijų dabartinei Rusijai vengrų neonacių partija „Jobbik“ buvo apkaltinta šnipinėjimu V.Putino režimui, turint svarius įrodymus ne tik atskirų partijos narių atžvilgiu, bet ir disponuojant visos partijos finansavimo iš rusų specialiųjų tarnybų faktų nuorodomis.
Žinoma, iš vienos pusės, toks pranešimas primena anuometinės Sovietų Sąjungos praktiką šelpti ar net išlaikyti giminingas komunistines partijas užsienio šalyse, o, iš kitos, tvirkina vaizduotę, gundo pagalvoti apie tai - ar pavienių jobbikų nesiveisia Lietuvos Seime, prisimenant ta proga Seimo pirmininkės prasprūdusius į viešumą žodžius, kad neva kai kurie jos kolegos net alpsta iš malonumo klausydamiesi V.Putino kalbų (ypač tos, pasakytos po Krymo okupacijos, kurią galima įtraukti į vadovėlius kaip nepralenkiamą pasauliniu mastu šlamšto ir beskonybės pavyzdį).
Tačiau, ponai, raginu net nebandyti taip pagalvoti, neišdrįsti, nes – nekorektiška! Kaip yra pasakęs rašytojas, išvis negali taip būti, kad tarybiniai vyrai būtų neištikimi tarybinėmis žmonomis.
Daug labiau čia vilioja užduotis pasiaiškinti žodžio „Jobbik“ filologines komplikacijas. Jeigu neklystu, žodis „jobbik“ verčiant iš vengrų kalbos reiškia – judėjimas. Tačiau žodis įgyja visą spiečių naujų konotacijų, jeigu jį pabandytumėme išsiversti iš rusų kalbos ( dėl anksčiau nurodytų aplinkybių toks pasiklydimas vertime yra visiškai suprantamas).
Rusiško skambėjimo apvalkale žodis „jobbik“ įgyja šiurkščią, dar dygesnę nei ežiuko (rus. jožik) kailis reikšmę. Tai keiksmažodis, ištartas truputėlį mikčiojančio, tarkime, kontūzyto Čečėnijoje žmogaus lūpomis.
Visų šalių jobbikai, vienykitės!
