Tuo besidžiaugiančios pagrindinės valdžios jėgos – prezidentė ir socialdemokratai – prakalbo apie ne tik sotesnį, bet ir saugesnį rytojų. Švęsti puolė ir anksčiau valdę dešinieji. Jie labiausiai stengėsi pabrėžti, kad euras esą jų vykdytos ekonominės politikos rezultatas.
Šalies valdžia mėgina suaktyvinti ir euro reklamos kampaniją. Naujausi „Eurobarometro“ tyrimai rodo, jog šių metų balandį, palyginti su pernykščiu, euro rėmėjų gretos Lietuvoje išaugo nuo 41 iki 46 proc., o priešininkų sumažėjo nuo 54 iki 48 proc.
Tiesa, daugiau kaip 70 proc. piliečių mano, kad dėl euro kils kainos ir jomis bus bandoma manipuliuoti. Todėl premjeras A.Butkevičius iškart pagrasino verslininkams, kurie mėgins piktnaudžiauti euro įvedimu ir dirbtinai didins kainas.
Čia pat Vyriausybės vadovas užsiminė, kad tokių nusidėjėlių jau atsirado, – viena informacinių technologijų bendrovė, įdiegusi savo sistemą biudžetinėje organizacijoje, už tos sistemos pertvarkymą euro įvedimo proga reikalauja tokios pinigų sumos, kaip už įvedimą.
Panašių pirmųjų kregždžių šmėkštelėjo ir kitur. Iškart po EK žinios kai kurios Vilniaus kavinės suapvalino kainas, žinoma, jas padidindamos.
Vis dėlto svarbiausia ne tai, ar verslas stengsis manipuliuoti kainomis, kokių baudžiamųjų akcijų griebsis valdžia, net ne tai, ar bus pučiamas naujas ekonomikos burbulas.
Svarbiausia, kaip sveikindami eurą pabrėžė ir ekonomikos ekspertai, kad politikai neužmigtų ant laurų, bet imtųsi veiksmų, kurie padėtų šiai valiutai tapti iš tiesų efektyviu šalies stabilumo, tvarumo ir augimo garantu.
Leidimo Lietuvai įvesti eurą išvakarėse EK paskelbė ir rekomendacijas, kurių esmė paprasta: būtina imtis ryžtingesnių struktūrinių reformų ir spręsti ilgalaikes, esmines – nedarbo, biudžeto išlaidų, pensijų sistemos – problemas.
Briuselis taip pat rekomendavo persvarstyti mokesčių sistemą, ilginti pensinį amžių.
Tačiau Lietuva premjero lūpomis atsakė, kad to nedarys, o tiesiog pasikliaus savaiminiu ekonomikos augimu, kurį galbūt skatins kokiais nors minimaliais kosmetiniais veiksmais.
Tokia iš esmės buvo ir kitų valdančiųjų partijų strategija. Ji gali nulemti, jog išsipildys kai kurių ekonomistų perspėjimai, kad euro įvedimas netaps stebuklinga lazdele, kaip kai kas viliasi.
Bet pagaliau pasiekta euro viršukalnė galbūt įkvėps valdžią ryžtingiau ir nuosekliau siekti kito strateginio tikslo – kad išlaidos krašto apsaugai pasiektų 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP)?
Kol kas politikų veiksmus šiame fronte labiau lėmė konkreti politinė situacija ar nuo savų interesų priklausantys išskaičiavimai, o ne nuoseklus strateginis planavimas.
Antai prezidentė D.Grybauskaitė nelabai seniai aiškino, jog NATO taisyklės, kad jo narių gynybos finansavimas siektų du proc. BVP, nėra. Bet Ukrainos krizės metu ir prieš prezidento rinkimus ji tapo aktyvi tokios taisyklės skelbėja.
Šią savaitę šalies vadovė vagojo tą pačią vagą – socialdemokratų finansų ir krašto apsaugos ministrus R.Šadžių ir J.Oleką „įpareigojo“ jau šįmet krašto apsaugai papildomai rasti 130 mln. litų.
Prezidentė kartojo tą patį, ką ir per rinkimus: esą valdančiųjų politikų aimanos, jog jie turi ir kitokių svarbių įsipareigojimų, pavyzdžiui, pensininkams, yra tik „žmonių priešinimas“, o tų pinigų gynybai galima nesunkai rasti pasirausus šešėlinės ekonomikos užkaboriuose.
Labiau stebina ne šios parodomosios D.Grybauskaitės šnekos, o tai, kad tie patys ministrai ir net premjeras ėmė nuolankiai jas kartoti.
R.Šadžius dar visai neseniai teigė, kad šiemet krašto apsauga finansuojama pakankamai ir daugių daugiausia gali tikėtis vos kelių papildomų milijonų, o J.Olekas ragino miegoti ramiai. Dabar pastarasis net ėmė viešai gąsdinti, jog Rusija tikrai gali užpulti ir Baltijos valstybes.
Galima tokių naujų vėjų priežastis – politiniai mainai porinkiminiame fronte.
Tokie socialdemokratų tūpsniai gali būti atlygis šalies vadovei, panorusiai tiktai kelių viceministrų galvų iš naujo tvirtinant Vyriausybės įgaliojimus.
Žinoma, sukrusti visą Lietuvos valdžią dėl nepakankamo krašto apsaugos finansavimo galėjo paskatinti ir Varšuvoje kalbėjusio JAV prezidento B.Obamos raginimas visiems Europos partneriams pagaliau susirūpinti menku savo gynybos biudžetu.
Mūsų politikai pirmiausia buvo linkę džiaugtis JAV paskelbtu 1 mlrd. dolerių vertės planu padidinti rotacines savo pajėgas Europoje ir kalbėti apie lūžį Amerikos užsienio politikoje.
Tačiau Vašingtonas kol kas nežengs dar vieno laukto žingsnio – nesteigs naujų bazių Rytų Europoje, tad dalis tarptautinių ekspertų JAV pareiškimus pavadino labiau simboliniais.
Kita vertus, ar yra pagrindo garantuoti, kad gynybai išskirtinį dėmesį sutelks didžiosios Europos Sąjungos žaidėjos, kurios vis aktyviau vėl ima flirtuoti su dar vakar esą izoliuotu Kremliumi?
Visa tai verčia atsargiau vertinti ir šiandieninius Lietuvos užmojai šuoliais didinti krašto apsaugos finansavimą. Ar tai taps realybe?
Juk, be skambaus visų partijų susitarimo pasiekti 2 proc. BVP gynybai 2020 metais, regis, nebuvo žengta tolesnių žingsnių, kurie rodytų, kaip ir iš kur bus paimti šie pinigai.
Apžvalgininkas
