Kai rašytojas turi pakankamai skaitytojų, tokio pobūdžio problemų tarsi ir nekyla, jam netgi mažiau gresia kitokio rango cenzūra – politinė, etinė ar net estetinė. Kai tuos skaitytojus rašytojas praranda ar jų turi nedaug, jam kyla pavojus būti ištrintam ar neįrašytam į literatūrinio spektaklio dalyvių sąrašą.
Ar tai reiškia, kad jis yra cenzūruojamas, išcenzūruotas? Ar tikrai skaitytojas, rinkdamasis vieną ar kitą autorių arba ignoruodamas knygas apskritai, cenzūruoja kūrinius? Cenzūra pagal apibrėžimą yra tam tikra turinio kontrolės sistema, kitaip sakant, savotiškas rėtis. Sakykim, tokį rėtį skaitytojas turi savo galvoje, nors čia labiau tiktų kalbėti apie skaitytojo laisvę, sprendimo galią, vertybes ir pan.
Skaitytojas įsivaizduoja esąs laisvas rinktis, tačiau, man regis, kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka rėtis, veikiantis priešinga kryptimi, t. y. rėtis, cenzūruojantis patį skaitytoją. Tą rėtį pina leidyklos, knygynai, bibliotekos, kritikai, televizija, žurnalai, reklama.
Veikėjų daug, todėl ir rėčio tinklas nėra toks paprastas, vienareikšmiškai apibrėžiamas. Aišku, tvirtindamas, kad visi šie veikėjai yra cenzoriai, pats sau atrodau truputį paranojiškas, bet, kalbant apie cenzūrą, tai neišvengiama būsena. Tarybiniais laikais cenzūruojami menininkai įžvelgdavo cenzūrą ir ten, kur jos nebuvo, imdavo cenzūruoti net patys save. Beje, paklaidžiojęs po internetą aptikau vos keletą pozicijų, kuriose pavartotas posakis „komercinė cenzūra“. Ar tikrai cenzūra egzistuoja visur, kaip sako režisierius Joselianis?
Bet sugrįžkime prie literatūros ištakų, prie paties rašytojo. Tarsi viskas paprasta – rašytojas rašo, skaitytojas skaito. Tačiau tarp jų plyti didžiulė teritorija, kurioje darbuojasi įvairiausių žanrų tarpininkai, užsiimantys knygos leidimu, platinimu, pristatymu, reklamavimu, pardavimu, vertinimu.
Šioje ilgoje grandinėje, prasidedančioje rašytojo galvoje krebždančia mintimi apie kūrinį ir užsibaigiančioje skaitytojo atodūsiu ties paskutine kūrinio eilute, pernelyg ilgoje grandinėje, kad būtų galima ją išberti vienu atsikvėpimu ar aiškiai suvokti, būtina pauzė. Arba, kalbant poetiniais terminais, būtina cezūra. Šioji apibrėžiama štai kaip: „Metroritminė pauzė poezijos kūrinio eilutėse, paprastai sutampanti su loginiu pertrūkiu.“
Man regis, cezūra atsiranda ties ta vieta, kur rašytojas padeda paskutinį tašką savo kūrinio rankraštyje. Nes kaip tik tame taške, skiriančiame knygos rašymą ir jos tolesnę materializacijos istoriją, egzistuoja tam tikras loginis pertrūkis. Bet kokia cenzūra, taip pat ir komercinė, atsiranda po šito paskutinio taško.
Iki taško rašytojas rašo. Ir šiame etape jokios cenzūros nėra. Rašytojas rašo, ką nori ir kaip nori. Dažno rašytojo išpažintyje girdisi viena mintis – rašydamas jis negalvoja apie skaitytoją, juo labiau apie galimybę tą knygą geriau parduoti. Panašiai galvoju, tiksliau – negalvoju, ir aš, rašydamas eilėraštį ar esė. Gal net ir rašydamas šį tekstą.
Kita vertus, suprantu, kad šiek tiek apgaudinėju pats save, šiek tiek meluoju. Nes man rūpi skaitytojas, tebūnie ir menamas, tebūnie ir vienintelis. Prieš šimtą ar tris šimtus metų būčiau sakęs, kad Dievas. Tiesiog turi parašyti taip, kad tekstas atsidurtų ties tavo galimybių riba. Turi šokti per aukščiausiai užkeltą kartelę.
Tokias užduotis menas kėlė visais laikais. Arba, kaip viename eilėraštyje sakė Aidas Marčėnas, „poezijos užsimaniau, nežinomos dar, negirdėtos, / o jokios neskaitytos knygelės neturiu po ranka // tai pats nusprendžiau sukurti“. Kartelė žemiau galimybių ribos – tai jau kažkas kita, kažkas panašaus į molinių švilpynių lipdymą Kaziuko mugei. Visi apribojimai, kuriuos sau taiko rašytojas, jeigu nenorime būti paranojikais, vadintini ne cenzūra, bet kitais terminais – estetiniu skoniu, etine nuostata, kūrinio vidine logika ir pan.
Juolab dažnai girdimi priekaištai, kad rašytojas taikosi prie skaitytojo skonio, prie rinkos reikalavimų (kiek sykių esu girdėjęs, girdi, rašau taip, kad būčiau lengviau išverčiamas!), dažniausiai atsiranda dėl negebėjimo suvokti literatūros procesų, jos vidinės dinamikos. Kiekvienas rašytojas turi tą savąjį vienintelį skaitytoją, iš čia ir tokia literatūros įvairovė. Pagaliau tas skaitytojas keičiasi kartu su rašytoju. Mano vienintelis skaitytojas, gyvenęs prieš dvidešimtį metų, vargu ar skaitytų mano šiandieninius tekstus. Ir atvirkščiai.
Po cezūros nors ir tvanas. Rašytojai jaučiasi esą rašytojai rašydami, užbaigę savo veikalą, po cezūros jie atsiduria jų norams ir vaizduotei nepavaldžioje teritorijoje, terra incognita. Dažniausiai čia jaučiasi pasiklydę.
Skaitau rašytojų atsakymus į „Literatūros ir meno“ anketos klausimą: „Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?“, ir ką – dauguma jų atsako neigiamai. Nesigilinsiu į psichologines tokio atsakymo priežastis, bet akivaizdu, kad dauguma jų, to net ir nenorėdami, meluoja. Jie ieško leidyklos savo kūriniui (pageidautina – geresnės), nes iš tiesų tik vienas kitas populiaresnis autorius sulaukia kvietimo ar net užsakymo iš leidyklų, jie dalyvauja savo knygos pristatymuose, atsakinėja į žurnalistų klausimus, pozuoja fotografams. Tie baisūs žodžiai – propaganda, reklama. Man regis, rašytojai tiesiog vengia pripažinti, kad jų sunkiai išnešiotas kūdikis po tam tikro apdorojimo viso labo tėra dar vienas į rinką išmestas produktas. Kaip nauja alaus, muilo ar sūrio rūšis.
Rašytojui belieka pasikliauti leidykla. Pagal galimybes jis renkasi geresnę, tai reiškia – turinčią didesnį prestižą, geresnį platinimo tinklą, mokančią solidesnį honorarą ar tiesiog širdžiai mielesnę. Visa kita patiki leidyklai: knygos parengimą, reklamą, pristatymą, pardavimą. Gal todėl dauguma autorių tvirtina, kad jie neprisideda prie savo kūrybos propagavimo.
Šiaip ar taip, rašytojui reikalingas tarpininkas, kai kuriose didesnėse šalyse rašytojai, panašiai kaip muzikantai, turi agentus, kurie rūpinasi autoriaus kūrybos sklaida. Lietuvoje sklaidos galimybės mažesnės, todėl pavieniai autoriai agentų darbą sugeba atlikti patys. Pamenu, apie tai yra kalbėjusi ir Jurga Ivanauskaitė, ji pasakojo, kad kelias valandas per dieną dirba „agento“ darbą: susirašinėja, skambina, derina susitikimų laiką ir panašiai.
Dauguma autorių panašios veiklos tikisi ir iš leidyklų, tačiau šiame tikėjime slypi nemaža naivumo dozė. Vienos leidyklos džiaugiasi, kad knygą pavyko išleisti (nes gavo paramą), kitos reklaminį dėmesį sutelkia į populiariausius autorius (pagal senąjį biblinį principą – kas turi, tam bus ir dar pridėta), trečios apskritai nežino, kas ta reklama, joms atrodo, kad pats autoriaus vardas ar veidas yra didžiausia – ir vienintelė – knygos sėkmės garantija.
Vienam kitam autoriui išties pakanka vardo, bet kiek daugiau ar mažiau vertingų knygų, nepraėjus nė keliems mėnesiams po išleidimo, nusėda leidyklų sandėliuose? Norėtųsi sakyti, kad gera prekė pati save giria, bet net Kaziuko mugėje, ką jau kalbėti apie agorą Atėnuose, Akropolio papėdėje, pardavėjai konkuruoja savo balsais. Todėl nemažą dalį savo nusivylimo autoriai adresuoja leidykloms, kitą liūto dalį skiria kritikams, šiek tiek – skaitytojams, ir tik trupinius – sau patiems.
Aišku, galima iki pažaliavimo aiškintis rašytojų būsenas, analizuoti savijautą, ieškoti kaltų. Tačiau visad esu linkęs galvoti apie konkretesnius dalykus, šiuo atveju – ką galima padaryti, kad kažkas būtų kitaip, ne tik kitaip, bet ir geriau? Kadaise Gintaras Grajauskas, apimtas revoliucinės nuotaikos, rašė: „planą žinojom mintinai: / valdžios įstaigos / tiltai radijo stotys / geležinkelis // kai kas iš mūsiškių /turėjo bičiulių kareivinėse.“
Tęsdamas jo mintį, pamąstymui siūlau revoliucinį kelią, taigi: pirma, eksproprijuoti „Pegaso“ knygynus kaip pagrindinius komercinės cenzūros bastionus ir atiduoti juos mažesnių leidyklų kooperatyvams, antra, Literatūros ir tautosakos institute bei universitetų lituanistikos katedrose įsteigti literatūros kritikos skyrius, užsiimančius išimtinai šiuolaikine literatūra, rašančius tik recenzijas, trečia, įstatymu įpareigoti didžiuosius dienraščius ir televizijas skirti tam tikrą plotą ar laiką literatūrai (pageidautina geriausią, t. y. iškart po informacinės programos „Vremia“, atsiprašau, po „Panoramos“), ketvirta, bibliotekose įvesti literatūrinio cenzoriaus, kontroliuojančio knygų srautus, pareigybę, penkta, nustatyti, kad knygos būtų ženklinamos kokybę atitinkančiais ženklais, panašiai kaip pieno ar mėsos produktai, ir taip toliau.
Aišku, šiais laikais tokios revoliucinės programos vargiai ar įmanomos, nebent jose aktyviai dalyvautų „žalieji žmogeliukai“ arba „mandagūs žmonės“. Tad grįžkime į dvidešimt pirmojo amžiaus demokratines vertybes puoselėjančią Lietuvą.
Pirmiausia turime suvokti, kad literatūra nėra vien trumpo galiojimo laiko prekės, skirtos laisvalaikiui ir pramogai, kaip bando įteigti komercinis mąstymas ir jo vykdoma komercinė cenzūra. Literatūra yra savotiška branduolinė jėgainė, gaminanti energiją mūsų kalbai, suteikianti jai dinamiškumo, gyvybingumo, ji tiesiogiai ir netiesiogiai daro įtaką mūsų viešajam gyvenimui, santykiams, mąstymui.
Pagaliau turime suvokti, kad literatūra yra ne įvykis, o procesas, todėl mums neužtenka Donelaičio, Baranausko ir Maironio (pamenat, kaip dar visai neseniai vienas kultūros ministras pareiškė, kad bibliotekoms naujos knygos nėra būtinos, nes dar turime neskaitytų senų?), ji tarsi laboratorija, kurioje nuolatos turi vykti tyrimai, eksperimentai, lydimi atradimų ir neišvengiamų praradimų.
Todėl keičiantis rinkos situacijai, skaitymo įpročiams, reikia ieškoti būdų geriau remti rašytojus, literatūros leidinius, visą literatūrinį procesą. Nes valstybė, vis mažiau remdama rašytojus, pati skatina komercinę cenzūrą. Rinkoje įsigali komerciškai pasiteisinę autoriai, kurių dauguma atlieka tik pramoginę funkciją, o juk kultūrai svarbios knygos rašomos lėtai ir turi kur kas mažesnį skaitytojų ratą. Aišku, pasiūlymas eksproprijuoti didžiuosius knygynus yra tik nevykęs juokelis, bet ir čia reikia galvoti apie galimybes mažinti knygų prekybos monopolį, pavyzdžiui, atskirti knygų leidybą ir prekybą, kaip, pavyzdžiui, buvo atskirti šilumos gamintojai ir tiekėjai.
Nežinau, gal tai dar viena utopija. Iš paprastesnių žingsnių – man regis, reikėtų plėtoti knygynėlių prie leidyklų tinklą, galbūt ieškoti būdų steigti mažesnius knygynus, kaip opoziciją didžiųjų prekybos tinklų knygynams, auginti „ekologinės“ prekybos prestižą (kaip elgiasi dauguma mažųjų pieno ir mėsos gamintojų). Man regis, dar toli gražu neišnaudotas literatūrinių renginių, susitikimų visoje Lietuvoje potencialas, tą patvirtino ir pusantrų metų vykęs AKIM projektas.
Aišku, dar laukia interneto iššūkiai, internetinė knygų prekyba vis dar vangi, o to nepasakytum, pavyzdžiui, apie lietuvių susidomėjimą eBay ar Amazon prekybos portalais. Ir dar vienas nenaujas, bet niekaip neįgyvendinamas pasiūlymas – valstybės remiamos knygos turi pasiekti daugumą bibliotekų. Ir tai nėra jokia utopija – tokia praktika taikoma ir Švedijoje, ir Norvegijoje.
Konkretus pavyzdys – kai Švedijoje buvo išleistos trys lietuvių poetų knygos, specialistų komisija nusprendė, kad kiekviena jų yra verta bibliotekų lentynų, tad leidyklai teko kartoti tiražą, atspausdinti dar po aštuonis šimtus egzempliorių. Laimėjo ir leidėjas, ir bibliotekos, ir skaitytojai. Ir autoriai. Kita vertus, daug kas yra daroma, tad visos donkichotiškos šnekos dažniausiai ir lieka tik šnekos. Juk turime suvokti svarbiausią dalyką – knygos vaidmuo šiuolaikinėje kultūroje mažėja, neskaitančiųjų skaičius katastrofiškai auga.
Todėl literatūros ekspansijos vizijos natūraliai transformuojasi į gynybines pozicijas. Tačiau tas, kuris ginasi, dažniausiai pralaimi. Su retomis išimtimis. Šiaip ar taip, norinčių skaityti gerą literatūrą yra mažuma, o mažumos teises reikia gerbti ir ginti, juk už tai kovojome, ar ne?
O rašytojas rašo. Rašytojas yra melžiama karvė, duodanti daugiau ar mažiau primilžio, didesnio ar mažesnio riebumo pieno. Kartais mūkianti ir viltingai žvelgianti į pasaulį didelėmis akimis.
