Nors naujasis Ukrainos vadovas skelbia apie principinius susitarimus pusiau užkulisinėse Ukrainos, Rusijos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukštų pareigūnų derybose, ugnis kol kas neslopsta – į Ukrainos pajėgų antpuolius separatistai, tarp kurių daug iš Rusijos atvykusių tos šalies piliečių, atsako savo atakomis.
Taigi nesisklaido ir įtarimai, kad Krymą atplėšusios ir Ukrainos rytus siūbuojančios Rusijos tikslas buvo ne sutrikdyti naujo Ukrainos prezidento rinkimus, o įžiebti kuo platesnio masto, kuo kruvinesnę ir, svarbiausia, kuo ilgesnę karinę, humanitarinę, socialinę, ekonominę ir, žinoma, politinę krizę šalyje.
Vakaruose spėliojama, ko nori V.Putinas mainais į padėties stabilizavimą, – gal tai Ukrainos federalizacija, suteikiant daugiau įvairiapusės autonomijos rytiniams regionams ir taip atiduodant juos Rusijos įtakai, gal galutinis ir neatšaukiamas Ukrainos atsisakymas tapti NATO ir Europos Sąjungos nare, gal Krymo aneksijos pripažinimas.
Bet labai tikėtina, kad tai tikriausiai tėra tarpinės stotelės, o Vakarų mėginimai laikyti juos pagrindiniais Kremliaus tikslais yra tik mėginimai padėtį ir Maskvos veiksmus įvilkti į labiau jiems suprantamą ir todėl patogesnį rūbą.
Juk svarbiausias ir galutinis Maskvos tikslas greičiausiai ir toliau yra Ukrainos valstybės sugriovimas ir suskaldymas, taip sunaikinant Maidano pergalę, atkeršijant už ją ir pašalinant pavojų pačiam Rusijos režimui.
Apie tai, kad Maidaną Kremlius suvokė ir toliau suvokia kaip mirtiną grėsmę sau pačiam, kalbėjo ne vienas nepriklausomas Rusijos ekspertas.
O kad šis pavojus būtų sunaikintas, tinka visos priemonės – ir kruvinas ginkluotas konfliktas, ir tolesnis ekonominis spaudimas tikintis, jog Ukraina paprasčiausiai bankrutuos ekonomiškai, po to – ir politiškai, ir teritoriškai.
„Žlugusi valstybė“, „Somalis Europos viduryje“ – taip Ukrainos ateitį ne kartą piešė Kremliaus propagandininkai ir režimo atstovai, ir dabar raginantys kuo greičiau pradėti atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą.
Bet gal Kremlius iš tiesų traukiasi – ir supratęs, kad daugiau laimėti Ukrainos rytuose jam nepavyks, ir, svarbiausia, išsigandęs Europos ir JAV sankcijų nebe atskiriems Rusijos fiziniams ir juridiniams subjektams, o ištisiems ekonomikos sektoriams?
Tokios sankcijos, kurias lydėtų ir Europos mėginimai pagaliau atsikratyti savo energetinės priklausomybės nuo Rusijos, iš tiesų būtų didelė grėsmė ir taip šlubuojančiai Rusijos ekonomikai bei visam Kremliaus režimui.
Kad Kremlius šios grėsmės iš tiesų bijo, rodo ir jo vis aktyvėjantis ekonominis flirtas su Kinija, ir didžiulis politinis, lobistinis bei propagandinis darbas Vakaruose, ir sušvelnėjęs aukščiausių Kremliaus vadovų tonas Kijevo atžvilgiu.
Bet kokiu atveju Maskva dabar greičiausiai tiesiog tiria padėtį Vakarų fronte. Tenka pabrėžti, kad pagrindo optimizmui Kremlius turi tikrai nemažai.
Juk rimtam ekonominiam karui su Rusija ir tikrai jos izoliacijai, kurie pareikalautų ir daug pasirengimo, ir laiko, būtinas išties rimtas visų pagrindinių Vakarų valstybių – Europos ir JAV – nusiteikimas ir susitelkimas. O jo kol kas nematyti.
Didžiosios Vakarų Europos šalys ir toliau pirmiausia stengiasi delsti – viena vertus, jos lyg ir grasina pagaliau griebtis rimtų priemonių prieš Rusiją, kita vertus, ir toliau aiškiai neapibrėžia, kada ir kokiomis sąlygomis jų griebsis.
Žinoma, karinio kontingento didinimas rytiniuose NATO pasieniuose, tarp jų ir Lietuvoje, vienas po kito vykdomi manevrai, priesaikos ginti rytines NATO nares bet kokiu atveju – svarbūs veiksmai, tačiau kol kas jie atrodo labiau parodomojo ir simbolinio pobūdžio.
Tad Vakarų Europa labiau linkusi teikti ekonominę ir politinę paramą Ukrainai, o griežtesnių veiksmų – ne tik rimtų sankcijų Rusijai, bet ir karinės pagalbos Kijevui – kol kas vengia.
Tą patį galima pasakyti ir apie didžiausios Vakarų galybės – JAV – elgesį.
Viena vertus, Amerika tarsi ir spaudžia Europą pagaliau imtis griežtesnių ekonominių veiksmų prieš Rusiją ir susitelkti, kita vertus, skėsčioja rankomis, kad viskas priklauso tik nuo Europos ir vienos JAV nieko negali daryti.
Nors lankydamasis Lenkijoje JAV prezidentas B.Obama paskelbė apie milijardą dolerių JAV kariniam kontingentui Europoje didinti ir išrėžė ugningą kalbą apie Amerikos didybę ir silpną atsilikėlę Rusiją, daugelis ir Vakaruose, ir pačiose JAV liko nusivylę.
Šis JAV vadovas ir jo administracija, regis, neketina rimčiau vertinti Rusijos grėsmės ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai, negu vertina dabar, ir imtis nuoseklesnės politikos – taip pat ir karinės – šiai grėsmei stabdyti.
Todėl Rusija turi apsčiai laiko manevrams ir tolesniam Ukrainos spaudimui – suvaidinusi atsitraukimą, ji vėl gali staiga pakeisti savo poziciją.
Bet kokiu atveju geopolitinė, ekonominė ir karinė kova dėl Ukrainos ateities bus ilga – ilgesnė ne tik už šventinį laikotarpį po naujojo prezidento priesaikos, bet ir už visą jo kadenciją.
