Kaip ir kiekvienai iki šiol gyvenusiai kartai, taip ir šiandien vyresniajai galbūt sunku suprasti jaunąją. Kaip ir ankščiau, taip ir dabar vienai smerkti kitą yra visiškai natūralu, tačiau ko vyresni žmonės tikrai nebesupras – tai šiandien vykstančios jaunimo kovos ne dėl savo vietos po saule, bet dėl savo vietos internetinėje erdvėje. Ir kaip kiekvienoje kovoje, taip ir šioje, ne viskas yra taip kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Užtenka paklausyti motinų, apie savo vaikų slaptus gyvenimus sužinančių juos „šnipinėjant“ Facebook‘e, apie žmonas ir vyrus, savo sutuoktinių ištikimybę tikrinančius vėlgi internetinėje erdvėje. Dabar vyras ar žmona neištikimi gali būti gretimame kambaryje – paprasčiausiai flirtuodami ar net užsiiminėdami internetiniu seksu. Maža to, tai jie gali daryti būdami patrauklesni, jaunesni, lieknesni, labiau pasiturintys ir todėl labiau savimi pasitikintys.
Pasitikėk bet tikrink – toks šiandien yra milijonų žmonių santykių šūkis. O viską tikrinti beveik nekainuoja, nes nereikia samdyti privačių detektyvų. Nebėra gėdinga, nes nereikia nei klampoti paskui gyvenimo partnerį naktinėmis miesto gatvėmis, nereikia ne tik žiūronų, bet nebūtina net nusiauti naminių šlepečių ir pasikelti nuo sofos. Tereikia susikurti slaptą FB profilį ir pasisiūlyti į draugus.
Internetas – jau netik praktiškas patarėjas apie galimą vakarienės receptą, neišsivalančią kilimo dėmę, madą, augintinio priežiūrą, vaikų auklėjimą, ligos diagnozę ir gydymą, bet ir vieta, kurioje egzistuoja mūsų artimieji – atviresni, gražesni, madingesni, turtingesni nei tie, kuriuos sutinkame realybėje, bet kuriuos realybėje pažinti būtų tikrai nuostabu.
Ten egzistuoja ir draugai – su gražesniais namais, skaitantys geresnes knygas, turintys tobulus vaikus, žiūrintys tik puikius filmus, gaminantys skaniau, besirengiantys geriau ir, žinoma, vertesni mūsų pasigėrėjimo ir pasitikėjimo.
Kodėl ir kada pradėjome taip beatodairiškai pasitikėti šia virtualia vieta ir joje besibūriuojančiais iš esmės beveidžiais „draugais“? Kodėl būtent čia esantiems kas dieną pasakojame apie pačias mažiausias savo kasdienybės smulkmenas, čia išpažįstame savo tikrąsias nuotaikas ir nuomones, išliejame jausmus, puikuojamės naujai įsigytais daiktais, pagamintais patiekalais, susirastais vaikinais ar merginomis, gimusiais vaikais, jų pirmaisiais žingsniais ir žodžiais?
Internetinėje erdvėje gyvenantieji daugumai tapo artimesni už šeimos narius, ir geriau nei mama ar močiutė patars, ką valgyti būnant nėščiai, kaip auklėti ir auginti vaikus, jau nekalbant apie tai, kad visada tave supras, atjaus ir palaikys čia pat ir iškart, kai to mirtinai reikia.
Tais pačiais beveidžiais individais pasitikime labiau nei gydytojais ar veterinarais. Tarp jų jau ir mūsų vaikai ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos teisę ir pareigą atsakyti turi ne kas kitas, tik tėvai. Tačiau apie santykius, meilę, seksą vaikai kalbasi ne su jais, o socialiniuose tinkluose su nežinia kuo... Ir gyvenimas ten tikrai daug paprastesnis, gražesnis.
Ten pilna pozityvių draugų, kuriems visada viskas apie tave patinka, ir, svarbiausia, jie visada turi laiko asmeniškai Tau. Telieka susikrauti lagaminus ir bet kurią akimirką persikelti gyventi ten. Kam reikalingi psichologų patarimai, įvairiausi pasitikėjimą savimi skatinantys ir gyvenimo kokybę pagerinti žadantys žurnalai, knygos, kino filmai, kiti menai ir mokslai, kai vienu klavišo paspaudimu galima persikūnyti ir atsidurti geresnėje ir laimingesnėje savo gyvenimo versijoje?
Kol realiai gyventi virtualioje realybėje vis dėlto dar negalime, mes visą savo gyvenimą tiesiog perfiltruojame per FB. Čia daužomos ir aptariamos sudaužytos širdys ir iširusios santuokos, čia džiaugiamasi ir skundžiamasi visais gyvenimo atvejais, čia talpinamos labiausiai, mūsų nuomone, vykusios šeimos narių, namų, sodų, automobilių, maisto, gamtos, kelionių ir visokios kitokios nuotraukos, čia mirga bučiniai ir šypsenos, čia puikuojasi mūsų augintiniai.
Viskas, kas svarbu mūsų gyvenime, jau seniai yra perkeliama į internetinę erdvę. Tai kas tuomet lieka tikruose gyvenimuose, tikruose namuose, tarp tikrų draugų? Ir ko iš esmės siekiame, įkyriai ir viešai demonstruodami neva tobulą savo gyvenimą?
Ar tik ne like laukiame, pasauliui pateikdami tą geresnę, linksmesnę, gražesnę savęs versiją? Ar visa tai tikrai skirta daugiau ar mažiau pažįstamiems žmonėms, o gal tėra keistas dienoraštis, kurį bet kada atsivertę pasiskaitome ir pasigėrime savimi pačiais? Be jokių nepilnavertiškumo kompleksų, bėdų, problemų, ydų, varginančios buities, nereikšmingų smulkmenų.
Dauguma šiandiena gyvename dvigubą gyvenimą: tikrąjį, kuriame slepiamos nuoskaudos ir „nefotogeniškos“ problemos, netvarkingi namai ir prisvilę blynai, ir kitą – pilną romantiškų atostogų, naujų mašinų, gražių ir besišypsančių žmonių. laimingų šeimų. Iš vienos pusės daugelis tvirtina, kad FB skirtas suartinti žmones, dalintis idėjomis ir mintimis, taip kuriant geresnį ir tobulesnį pasaulį, vienijantį bendraminčius.
Kita vertus, vedami įvairių priklausomybių ir žmogiško smalsumo, jame mes ne tik prarandame tikrąjį save. Visi tie žmonės, su kuriais taip artimai virtualiai bendraujame, gali būti tik kaukės, po kuriomis slypi pavydas, nuoskaudos, abejingumas. Kurdami gražius ir tobulus savo biografijos profilius jau žinome, kiek internetinės erdvės kampuose galime paslėpti to, kas nėra labai gražu.
Žmogaus naivumui ribų nėra. Ir visgi palinkėkime sau ir savo artimui, kad realus gyvenimas būtų toks, kokį jį vaizduojame internete, Ir kad akis į akį susitikus su virtualiais draugais, nebūtų gėda nei prieš juos, nei prieš save patį. Labai norisi tikėti, kad iš paikų, juo labiau nusikalstamų žaidimų socialiniuose tinkluose anksčiau ar vėliau išaugsime, ir internetas taps saugia ir jaukia vieta svarbiausiam dalykui žmogaus gyvenime – ryšiui ir bendravimui su kitais žmonėmis.
