Sakau „šiek tiek“, nes ir čia pakartotos nuvalkiotos frazės Valstybės
saugumo departamento (VSD) adresu, bet pasigirdo ir naujų, rimtesnio
pamąstymo vertų dalykų.
Kas iš tikrųjų dalyvauja teroro išpuolyje, kuo vykdytojai skiriasi nuo
užsakovų ir koks ryšys tarp pastarųjų ir aukos? Koks tikrasis slaptųjų
tarnybų vaidmuo?
Kas valstybėje atsakingas už terorizmo prevenciją ir kas tragedijos
atveju privalo tirti nusikaltimą?
Ar gerai, kad rimtas ir atsakingas požiūris į terorizmo grėsmes
atsiranda tik nugriaudėjus sprogimams?
Laida ir neprivalo atsakyti į šiuos klausimus, bet remdamasis patirtimi
abejoju, kad iškelti klausimai pasieks Lietuvos politikų ausis. Tačiau
mūsų valstybėje žegnojamasi tik perkūnui nugriaudėjus.
O jeigu tik ketino lyti ir žaibuoti, bet to neįvyko, iš paskelbusio
blogą prognozę tik pasijuokiama.
Dešimtis kartų viešojoje erdvėje narstyta E.Kusaitės byla - akivaizdus
paviršutiniško požiūrio į rimtus dalykus pavyzdys. Dėl jaunos merginos
pavojingų ideologinių ketinimų į VSD kreipėsi E.Kusaitės artimieji.
Teisingas žingsnis.
Rimtose valstybėse tai paplitusi praktika. Eiliniams žmonėms nėra nei
laiko, nei galimybių profesionaliau suvokti indoktrinacijos mechanizmą,
kai savižudis, įtikintas savo žygio kilnumu, nusineša kartu su savimi
dešimtis gyvybių.
Teisingai ar ne, profesionaliai ar namudiškai elgėsi VSD, - atskiras
klausimas, bet reaguoti jis turėjo.
Nemanau, kad visame šiame procese turėjo dalyvauti prokuratūra su visa
sunkiasvore Lietuvos teisine sistema. Čia ne teismo objektas, o
prevencijos, kuriai Lietuva nėra pasiruošusi.
Iš esmės rimtas įvykis pavirto teismine muilo opera, bet bombos sprogsta
ir teatruose. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Po rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke Lietuvoje buvo įkurta
tarpžinybinė prevencinės kovos su terorizmu grupė, kuriai vadovavo VSD.
Remiama tuometės finansų ministrės D.Grybauskaitės, gavo ir šiek tiek
pinigų.
Tarpžinybinės grupės ekspertai domėjosi terorizmu kaip pasauliniu
reiškiniu ir planavo ateityje savo valstybėje sukurti dinamišką, naujo
karo subtilybes suvokiančią žvalgybos bendriją, kurios informaciją ne
gėda būtų parodyti ir NATO partneriams.
Deja, žemdirbiškai valstybei prevencija labiau siejosi su teoriniais
samprotavimais, kurių vieta - ne specialioji tarnyba, o žiniasklaida ir
universitetai, todėl ir nereikalinga kaip prabanga. Kam mokytis arabų
kalbos, jei dar nesi išmokęs žemaitiškai.
Žiniasklaidos spiriamas prie sienos apie terorizmo grėsmes Lietuvai,
buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas
vis labiau nervindamasis atsakinėjo, kad tokio pavojaus mūsų valstybei,
ES ramybės uostui, nėra.
Nesvarbu, kas pasaulyje vyksta, Lietuvoje kol kas nieko neatsitiko, o
kai atsitiks, tada ir galvosime. Tai reiškė, kad tarpžinybinė grupė,
kaip ir VSD kovos su terorizmu koordinuojanti funkcija, yra
nereikalinga, o šiuo specifiniu karu besidomintys pareigūnai, jeigu
nori, gali rašyti mokslinius darbus.
Iš tiesų solidžių studijų apie terorizmą ir VSD, ir Krašto apsaugos
ministerijoje, ir policijoje - tai mačiau savo akimis - yra daug.
Praktikoje kol kas dominuoja anušauskinis skepticizmas.
Laidoje „Patriotai“ teisingai klausiama, kas tirtų teroro aktą, jeigu,
neduok Dieve, taip atsitiktų. Vienas į laidą pakviestų ekspertų
ironizavo, kad tai galėtų būti ir rajono lygio prokuratūra.
Kurios tarnybos informacija tyrėjas naudotųsi, jei nė viena iš
dabartinių operatyvinių tarnybų neturi aiškiai apibrėžtos kovos su
terorizmu funkcijos?
Šiuolaikinė teroristų veikla labai šakota - nuo piniginių lėšų
organizavimo iki sprogimo. Įtraukiama ir kriminalinė veika, pinigų
ginklams įsigyti gaunama iš narkotikų ir kontrabandos.
Norint efektyviai kovoti su terorizmu, pirmiausia privalu centralizuotai
kaupti informaciją ir atidžiai ją analizuoti.
Tam ir reikalinga kovą su terorizmu koordinuojanti struktūra. Tačiau
Lietuvoje tokio darinio sąmoningai vengiama. Laukiama nelaimės - ir
jau tada kibsime vieni kitiems į atlapus?
Lietuvos politikai jau beveik dešimt metų yra užhipnotizuoti viešųjų
ryšių. Problema laikoma rimta, jeigu sulaukia didelio atgarsio.
Niujorko tragedija nutolo, kova su terorizmu tarsi tapo vien JAV
rūpesčiu, iš kalbų apie terorizmo grėsmę per rinkimų kampanijas Lietuvos
politikams jokios naudos.
O štai apie kibernetinį saugumą kalbama nuo ryto iki vakaro, nors
tikriausiai ne kiekvienas politikas sugebėtų paaiškinti, kas yra
kibernetinė ataka. Užtat skamba.
Kovai elektroninėje erdvėje Lietuvos valstybė ketina skirti net kelis
milijonus litų. Tačiau rezultatas bus toks pat, kaip ir su liūdnai
pagarsėjusiu pagalbos centru.
Todėl, kad be sisteminio požiūrio, centralizuoto informacijos ir veiksmų
koordinavimo tarp įvairių tarnybų jokia šiuolaikinė kova su terorizmu ir
jo moderniomis atmainomis neįmanoma. Deja, regis, ir ši Vyriausybė
lauks, kol nugriaudės sprogimas.