Sakau „šiek tiek“, nes ir čia pakartotos nuvalkiotos frazės Valstybės saugumo departamento (VSD) adresu, bet pasigirdo ir naujų, rimtesnio pamąstymo vertų dalykų.
Kas iš tikrųjų dalyvauja teroro išpuolyje, kuo vykdytojai skiriasi nuo užsakovų ir koks ryšys tarp pastarųjų ir aukos? Koks tikrasis slaptųjų tarnybų vaidmuo?
Kas valstybėje atsakingas už terorizmo prevenciją ir kas tragedijos atveju privalo tirti nusikaltimą?
Ar gerai, kad rimtas ir atsakingas požiūris į terorizmo grėsmes atsiranda tik nugriaudėjus sprogimams?
Laida ir neprivalo atsakyti į šiuos klausimus, bet remdamasis patirtimi abejoju, kad iškelti klausimai pasieks Lietuvos politikų ausis. Tačiau mūsų valstybėje žegnojamasi tik perkūnui nugriaudėjus.
O jeigu tik ketino lyti ir žaibuoti, bet to neįvyko, iš paskelbusio blogą prognozę tik pasijuokiama.
Dešimtis kartų viešojoje erdvėje narstyta E.Kusaitės byla - akivaizdus paviršutiniško požiūrio į rimtus dalykus pavyzdys. Dėl jaunos merginos pavojingų ideologinių ketinimų į VSD kreipėsi E.Kusaitės artimieji. Teisingas žingsnis.
Rimtose valstybėse tai paplitusi praktika. Eiliniams žmonėms nėra nei laiko, nei galimybių profesionaliau suvokti indoktrinacijos mechanizmą, kai savižudis, įtikintas savo žygio kilnumu, nusineša kartu su savimi dešimtis gyvybių.
Teisingai ar ne, profesionaliai ar namudiškai elgėsi VSD, - atskiras klausimas, bet reaguoti jis turėjo.
Nemanau, kad visame šiame procese turėjo dalyvauti prokuratūra su visa sunkiasvore Lietuvos teisine sistema. Čia ne teismo objektas, o prevencijos, kuriai Lietuva nėra pasiruošusi.
Iš esmės rimtas įvykis pavirto teismine muilo opera, bet bombos sprogsta ir teatruose. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Po rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke Lietuvoje buvo įkurta tarpžinybinė prevencinės kovos su terorizmu grupė, kuriai vadovavo VSD. Remiama tuometės finansų ministrės D.Grybauskaitės, gavo ir šiek tiek pinigų.
Tarpžinybinės grupės ekspertai domėjosi terorizmu kaip pasauliniu reiškiniu ir planavo ateityje savo valstybėje sukurti dinamišką, naujo karo subtilybes suvokiančią žvalgybos bendriją, kurios informaciją ne gėda būtų parodyti ir NATO partneriams.
Deja, žemdirbiškai valstybei prevencija labiau siejosi su teoriniais samprotavimais, kurių vieta - ne specialioji tarnyba, o žiniasklaida ir universitetai, todėl ir nereikalinga kaip prabanga. Kam mokytis arabų kalbos, jei dar nesi išmokęs žemaitiškai.
Žiniasklaidos spiriamas prie sienos apie terorizmo grėsmes Lietuvai, buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas vis labiau nervindamasis atsakinėjo, kad tokio pavojaus mūsų valstybei, ES ramybės uostui, nėra.
Nesvarbu, kas pasaulyje vyksta, Lietuvoje kol kas nieko neatsitiko, o kai atsitiks, tada ir galvosime. Tai reiškė, kad tarpžinybinė grupė, kaip ir VSD kovos su terorizmu koordinuojanti funkcija, yra nereikalinga, o šiuo specifiniu karu besidomintys pareigūnai, jeigu nori, gali rašyti mokslinius darbus.
Iš tiesų solidžių studijų apie terorizmą ir VSD, ir Krašto apsaugos ministerijoje, ir policijoje - tai mačiau savo akimis - yra daug. Praktikoje kol kas dominuoja anušauskinis skepticizmas.
Laidoje „Patriotai“ teisingai klausiama, kas tirtų teroro aktą, jeigu, neduok Dieve, taip atsitiktų. Vienas į laidą pakviestų ekspertų ironizavo, kad tai galėtų būti ir rajono lygio prokuratūra.
Kurios tarnybos informacija tyrėjas naudotųsi, jei nė viena iš dabartinių operatyvinių tarnybų neturi aiškiai apibrėžtos kovos su terorizmu funkcijos?
Šiuolaikinė teroristų veikla labai šakota - nuo piniginių lėšų organizavimo iki sprogimo. Įtraukiama ir kriminalinė veika, pinigų ginklams įsigyti gaunama iš narkotikų ir kontrabandos.
Norint efektyviai kovoti su terorizmu, pirmiausia privalu centralizuotai kaupti informaciją ir atidžiai ją analizuoti.
Tam ir reikalinga kovą su terorizmu koordinuojanti struktūra. Tačiau Lietuvoje tokio darinio sąmoningai vengiama. Laukiama nelaimės - ir jau tada kibsime vieni kitiems į atlapus?
Lietuvos politikai jau beveik dešimt metų yra užhipnotizuoti viešųjų ryšių. Problema laikoma rimta, jeigu sulaukia didelio atgarsio.
Niujorko tragedija nutolo, kova su terorizmu tarsi tapo vien JAV rūpesčiu, iš kalbų apie terorizmo grėsmę per rinkimų kampanijas Lietuvos politikams jokios naudos.
O štai apie kibernetinį saugumą kalbama nuo ryto iki vakaro, nors tikriausiai ne kiekvienas politikas sugebėtų paaiškinti, kas yra kibernetinė ataka. Užtat skamba.
Kovai elektroninėje erdvėje Lietuvos valstybė ketina skirti net kelis milijonus litų. Tačiau rezultatas bus toks pat, kaip ir su liūdnai pagarsėjusiu pagalbos centru.
Todėl, kad be sisteminio požiūrio, centralizuoto informacijos ir veiksmų koordinavimo tarp įvairių tarnybų jokia šiuolaikinė kova su terorizmu ir jo moderniomis atmainomis neįmanoma. Deja, regis, ir ši Vyriausybė lauks, kol nugriaudės sprogimas.
