Jūs juokėtės, kai mes, tie pavieniai balsai Lietuvoje jus perspėjome – Rusija nepasikeitė, jos imperinės ambicijos vis dar kunkuliuoja, ji pasiruošusi šiepti dantis. Pasitaikys proga ir ji čiups, Kremliaus manymu „prarastas žemes, artimąjį užsienį“. Panaudos ne tik dujų, bet ir tanko vamzdį.
Jūs šaipėtės ir sakėte, kad tie laikai – jau senai praeityje, o dabar Rusija mus baugina tik konservatoriai. Nėra jokios grėsmės, miegokite ramiai – dar neseniai šypsojotės jūs - 1940-ieji nepasikartos, su kaimynais Rytuose reikia tepti sviestą ir kitaip pragmatiškai draugauti, patylėti, kai kalba Maskva, pamiršti tuos skaudžius istorijos puslapius.
Ir užtikrintai teigėte – jokio NATO mums nereikia, o kai, nepaisant sąmoningai ar tyčia maurojančių priešgyniautojų įstojome į Aljansą, sakėte – na ir kas, vis tiek niekas mūsų negins.
Skeptiškai į mus žiūrėjo ir Rusijos dolerių (atkreipkite dėmesį, ne rublių, kurių niekam nereikia, o dolerių) sočiai atšerti vakariečiai. Atrodėme kaip maži, kompleksuoti isterikai, cypaujantys prieš didžiąją kaimynę. Na kam jums tas triukšmas – sėdėkite sau ramiai ir nekelkite bangų.
Dabar, kai Rusija kone pažodžiui naudoja tą pačią retoriką kaip ir 1940-siais, siunčia savo ginkluotus provokatorius, į Rytų Ukrainą, ten kursto maištą ir karą, kai pasienyje ne vienerius metus tiesiogine tų žodžių prasme žvangina ginklais ir mokosi mus vėl okupuoti, galima drąsiai nusispjauti į visų tų pašaipūnų pusę – ir gerai, kad jūsų nepaklausėme, nes buvome teisūs.
Galima tik įsivaizduoti, kur dabar būtume, kas pas mus dėtųsi, jei nepriklausytume NATO – geležinį kumštį turinčiai organizacijai, kurios ta didžioji mūsų Rytų kaimynė nekentė ir nekenčia visa savo esybe. Po visais Maskvos gražbyliavimo žodeliais apie partnerystę tebetūno ta užslėpta neapykanta nesyk jau laidotam, bet vis dar stipriam Aljansui, kurio nariais esame.
Bet kas, kas nepritaria Rusijos požiūriui, ypač kaimyninėse šalyse – priešas, kurį, kaip kaliausę galima aprengti fašisto, iškrypėlio ar panašiais skarmalais. Pakartosiu, nes dabar ir Vakaruose jau pripažįstama – mes dėl Rusijos buvome teisūs. Jums reikia pavyzdžių be Ukrainos?
Prašom – Rusijos priešų sąrašuose jau kelerius metus iš eilės tvirtai skiname tai sidabrą, tai bronzą. Visi Lietuvą valdančiųjų kairiųjų teiginiai apie būtinybę perkrauti santykius su Rusija, žiūrėti pragmatiškai, draugauti ir kitaip sanguliauti bliūkšta.
Mes jiems – nesusipratimas, į kurį tarsi norima nekreipti dėmesio, bet vis tiek vaidenasi fašistas su Gedimino stulpais. Ir tebūnie – pamiršusiems, nežinantiems ar atsisakantiems pažinti savo istoriją galima priminti – tos valstybės valdantiesiems, nebūtinai jos žmonėms, bet lyderiams mes visada buvo priešai.
Tai, beje, šiandien kartoja ne tik šiuo arkliuku kartais pernelyg užsižaidžiantys konservatoriai, bet ir su tais dešiniaisiais nieko bendro neturintys blaivūs žmonės – jauni, matę laisvą Vakarų pasaulį, užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje.
Tik dalis jų šią laisvę – rinktis, ką, kaip ir kur nori daryti, priima kaip savaime suprantamą duotybę. Taip nėra ir visa laimė, kad būtent Rusija mums tai priminė.
Kaip teisingai pastebėjo vienas garbus tarptautinės teisės ekspertas, atkreipkime dėmesį į datas. Kas yra Birželio 14-oji? Oficialiai minime Gedulo ir vilties dieną, kuri daugeliui jaunosios kartos atstovų nieko nesako išskyrus „kažkokią datą istorijos vadovėliuose“, juodus kaspinus ant trispalvių. Tarsi tai būtų seno sukirpimo lietuvių – tie, kurie niekada nesišypso ir jaučiasi nelaimingi proginė diena, kai visi turi pagal protokolą „dėl kažko“ liūdėti, viltingai dūsauti.
Bet aš tikiu, kad yra kritinė masė, kuri nepamiršta ir nepamirš – Birželio 14-oji žymį tą dieną, kai toji didžioji Rytų kaimynė, kurios tankus vietos naivuoliai sutiko su gėlėmis, sukišo tūkstančius žmonių į gyvulinius vagonus ir ištrėmė į Sibirą.
Už ką? Už nieką. Tiesiog. Nes tarp ištremtieji buvo išsilavinę, šviesūs žmonės, galintys mąstyti valstybiškai, pajėgūs priešintis bukam sovietiniam brukalui. Vėliau trėmė, šaudė, kankino ir daugelį kitų, tarp jų ir tokius naivuolius, kokių netrūksta ir šiandien.
Susimąstykite - tai ne šiaip liūdnas istorinis įvykis. Tai, kas įvykdyta sykį, gali būti pakartota ir vėl. Ar turite iliuzijų, kad taip tikrai neįvyktų?
Štai Krymą okupavęs Kremlius su nepalankiai totoriais jau pamažu tai daro – veja kitur. Kaip su rusų karių pagalba buvo išvyti ir gruzinai iš Pietų Osetijos bei Abchazijos. O gal jūs manėte, kad Rusijos priešų sąraše Lietuva atsidūrė šiaip sau, netyčia?
Štai ji – ta paranoja, dėl kurios dažnai linkę kaltinti lietuvius, esą jie kursto tautinę nesantaiką, dėl visko kaltina Rusiją. Kurgi logika? Jei Rusijai mes esame maža, neįdomi nykštukinė šalis, kaipgi Rusija gali žinoti, kad čia visi neva kaltina rusus? Ir kaipgi tokia maža šalis gali būti viena svarbiausių didžiausios pasaulio valstybės prieše?
Klausimai – gal ir retoriniai, nes kaltę mums suverti visada sugebės. O Rusiją matome tokią, kokia ši yra – kaip agresyvią kaimynę, negerbiančią savo buvusių vergų laisvo pasirinkimo. Tokią, kuri supranta vienintelę kalbą – jėgos. Būtent todėl dar vienas patvirtinimas, kad buvome teisūs ir elgiamės teisingai – Lietuvoje riedanti kitų NATO šalių šarvuotoji technika.
Kai Vilniuje, Geležinio vilko gatve išvydau riedančius JAV šarvuočius, šis vaizdas man priminė tą išblukusį vaizdą iš 1991-1993 metų. Ta pačia gatve 1991 m. riedėjo Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus įbauginti bandę sovietų BTRai.
Ruklą drebina Danijos tankai? Puiku. Tankai Lietuvos žemėje pasirodė pirmą sykį po 1993 metų, kai buvo išvesti su paskutiniais jau Rusijos armijos likučiais – mačiau juos riedančius iš Šiaurės miestelio. Vaizdai priminė, bet emocijos - visai kitos.
Žinoma, atsirado isterikų, kurie ėmė linguoti galvomis ir stūgauti apie Lietuvos okupaciją. Girdi, kaip gi čia taip – svetimų šalių kariai ir tankai trypia mūsų žemelę. Tuo į ją dar įsiraus ir ims siurbti skalūnus, kad juos kur.
Bet čia ir yra skirtumas – okupantai baugino, bet neįbaugino ir turėjo pabrukę uodegas nešdintis. Tuo tarpu Nepriklausomos Lietuvos pakviesti sąjungininkai – kitų NATO šalių kariai atvyko čia ne bauginti.
Dėl Ukrainoje siautėjančios Rusijos pasijautėme nesaugiai. Net jei ir patys iš dalies kalti dėl to, kad deramai ilgus metus nesirūpinome savo gynyba, bet žinia buvo aiški: mes tai jau matėme, žinome, kuo viskas gali baigtis, juokauti nenusiteikę. Gal galite padėti?
Ir mums padėjo – NATO naikintuvai, šarvuočiai, tankai, o svarbiausia - nuolatinės pratybos nėra vien simboliniai, Rusijai kaip raudonas šviesoforo signalas mirksintys veiksmai. Tai realus pavyzdys, kad mus gina, gintų ir dabar mažame mastelyje rodo, kaip tai būtų daroma.
Gatvėmis riedėjo ne okupantai, o sąjungininkai, kurie šluoja šiaip jau pigų rašalą ar degtinę didesniais kiekiais parduodančias Lietuvos provincijos miestelių parduotuves.
Neva pašaipūs sveikuoliai traukia per dantį amerikiečius, kad jie negali gyventi be kolos, bet kai parduotuves užgriūva būrys JAV karių ir palikę pluoštą grynųjų tempia kolos butelius, tai veidmainiai žibančiomis akutėmis šypsosi – jūs tik pirkite, mes pristatysime dar.
Nepalyginsi su Rusijos „nuo banderovcų fašistų išvaduoto“ Krymo parduotuvėmis, kur jau trūksta produktų, o bankuose – grynųjų. Laimei, esame NATO, tad pas mus tokie „išvaduotojai“ neatėjo ir nebeateis. Bent jau kol čia plazdės sąjungininkų vėliavos ir skambės NATO vikšrų muzika. O toks sąjungininkų interesas mus ginti bus tol, kol patys to norėsime ir rodysime veiksmais.
