Taip po ką tik pasibaigusių prezidento ir Europos Parlamento rinkimų vyksta politikų šokiai aplink svarbius valstybės postus.
Netrukus po rinkimų paaiškėjo, jog viskas, ko per privalomą ritualinį aukojimą gali tikėtis prezidentė D.Grybauskaitė, – tik kelios viceministrų galvos.
Neatmestina, jog ne tiktai visos koalicijos sudėtis, bet ir atskirų ministrų neliečiamybė ir buvo tai, dėl ko šalies vadovė sutarė su socialdemokratais dar prieš rinkimus.
Tačiau jau antrą savaitę viceministrų juodojo sąrašo istoriją vyniojanti ir kurstanti prezidentė taip įsijautė, kad net pareiškė, jog ims klibinti tuos ministrus, kurie tuojau pat neatsikratys sąraše esančių savo viceministrų.
Tačiau kokie viceministrai yra šiame sąraše? Prezidentūra ir toliau neatsako į šį klausimą, o tik svaidydamasi užuominomis kursto spėliones viešumoje, į kurią ir pati aplinkiniais keliais pakišo vieną ar kitą pavardę.
Aišku, daugiausia pavardžių – iš viduje ir taip beskilinėjančių „tvarkiečių“ bei prezidentės pagrindinių priešų „darbiečių“ stovyklų.
Kokio pobūdžio ir kilmės ši informacija, kurią prezidentei pateikė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir kodėl tie viceministrai gnaibomi būtent dabar ir visi urmu? Kodėl, jei ant ko nors ir krito koks nors šešėlis, prezidentė, Vyriausybė ir teisėsauga to nesiaiškino normalia tvarka?
Ar ta informacija vienodo svorio ir pobūdžio kalbant apie visus viceministrus, ar apie vieną vienokio stiprumo ir kilmės, apie kitą – kitokio?
Dabar galima suprasti tik tiek, kad tame sąraše – informacinė mišrainė, žiniasklaidos publikacijų, pačios STT interpretacijų, įžvalgų bei nuojautų ir Prezidentūros iš įvairiausių kitų jai prieinamų šaltinių sukauptų operatyvinių žinių mišinys.
Tiesa, STT vadovas S.Urbanavičius, iškviestas pas Seimo ir „darbiečių“ vadovę L.Graužinienę, kuri, suprantama, skirtingai negu premjeras, šio sąrašo negavo, tvirtino, kad tai – kriminalinės žvalgybos informacija.
Suprask – tai tarnybos savais kanalais gautos grėsmingos ir blogos žinios, kurios, viena vertus, labai rimtos, kita vertus – įstatymų ir teisinių padarinių požiūriu yra lyg dūmas vėjyje.
Akivaizdu – aiškiai, konkrečiai ir viešai įvardyti kaltinimai kiekvienam viceministrų ne tik sudarytų galimybę kiekvienam jų gintis ir net kontratakuoti per teismus, bet ir maksimaliai sumažintų ar net visai susprogdintų intrigą, kuri Prezidentūrai dabar reikalinga.
Galbūt ji iš tiesų planuoja pasinaudoti situacija ir pradėti klibinti kai kuriuos ministrus ar net visą valdančiąją koaliciją.
Bet kairieji ir premjeras A.Butkevičius, kuris įprastai vinguriavo ir stengėsi apeiti bet kokį aštresnį kampą, vis dėlto, atrodo, pasiryžę ginti ir šią fronto liniją.
Premjeras pareiškė, kad visi viešai linksniuojami viceministrai turėtų kreiptis į teisėsaugą. Jie vienas po kito tai ir pradėjo daryti.
Atrodo, jog tai reiškia, kad tuo atveju, jei teisėsauga patvirtins neturinti jokių rimtų ir ikiteisminiais tyrimais galinčių virsti žinių nė apie vieną juodojo sąrašo herojų, jie visi ir liks postuose, o D.Grybauskaitė – su itin ilga nosimi.
Kad tokia gėda jos neištiktų, prezidentė, atrodo, jau dabar skuba politiškai spausti ministrus, kad jie kuo greičiau klusniai išmestų iš postų kuo daugiau savo pavaldinių.
Regis, dėl tokio atlygio D.Grybauskaitė noriai dalyvavo ir kitame postų kadrilio epizode, kuris buvo reikalingas jau ne tiek jai, kiek socialdemokratams, – skandalingojo sveikatos apsaugos ministro, kairiųjų veterano V.Andriukaičio komandiravimo į Europą ceremonijoje.
Nors iki to laiko, kai Lietuvai reikės oficialiai deleguoti atstovą į eurokomisaro postą, dar turi nutekėti daug vandens, A.Butkevičius šią savaitę suskubo juo paskelbti V.Andriukaitį, o įkandin jo tai padarė ir jo partijos vadovybė bei prezidentė.
Regis, tai buvo padaryta siekiant dviejų tikslų – kuo greičiau atsikratyti vis labiau galvą keliančio vieno partijos maištininkų, kurį tikimasi visai nugesinti ištrėmus į tolimą postą, ir neleisti įsisiūbuoti kovai dėl to posto tiek partijos viduje, tiek visoje koalicijoje.
Bet kokiu atveju tai, kad Lietuva į tokią kėdę siunčia asmenį, kuris ir dabartinėje savo atsakomybės srityje nepasižymėjo niekuo, išskyrus garsius ir prieštaringus pareiškimus apie vis planuojamas pertvarkas bei „reformas“, ir kurio norima paprasčiausiai atsikratyti, rodo, kaip valdžios viršūnėse žvelgiama į tokių svarbių kadrų politiką.
Dar blogiau, kad šiuose žaidimuose šią savaitę skendo ir visai valstybei bei demokratijai lemtingai svarbūs klausimai, pavyzdžiui, politikų ginčai dėl spaudos likimo.
Seime pagaliau pajudėjo iniciatyvos naikinti įstatymų normas, leidžiančias naikinti mokesčių lengvatas ir drausti dalyvauti viešuosiuose pirkimuose tiems leidiniams, kuriuos pačių politikų užgaidas vykdančios institucijos pripažįsta neetiškais.
Prieš tokias iniciatyvas kryžiumi gula opoziciniai konservatoriai. Jie, būdami valdžioje, kartu su prezidente ir prastūmė šias nuostatas tam, kad kovotų su jiems neįtinkančia spauda.
Noras kerštauti ir viltys netrukus grįžti į valdžią svarbiau už demokratiniame pasaulyje įprastą taisyklę, kad opozicija ir spauda yra sąjungininkai kovojant už demokratiją.
Taigi, kaip matyti, atsakinga ir valstybiška politika, demokratijos principai mūsų išrinktiesiems dažniausiai yra niekis prieš jų intrigas ir išskaičiavimus.
Apžvalgininkas
