Prieš tai verta atkreipti dėmesį, kad moksleiviai yra vienintelė grupė gyventojų, kurie neturi nė menkiausios galimybės ir nė trupučiu savo darbo grafiką paslinkti. O jei jums atrodo, kad visas pasaulis gyvena lygiai taip pat kaip jūs ir jokių permainų niekam nereikia, tuomet atsibuskite, nes panašu, kad miegate atmerktomis akimis ir vadovaujatės tik savo sapnais.
Taigi, dalinuosi idėja – metas steigti pelėdūnų mokyklas. Pradžiai – bent privačias, kaip eksperimentines. Arba kiekvienoje viduriniojo ugdymo įstaigoje prie įprastos įvesti vėlesnę pamainą. Ją pasirinkusiems moksleiviams pamokos prasidėtų, tarkim, 10 ar 11 val. Tai būtų išsigelbėjimas šeimoms, kurioms ne iš dyko buvimo artimesnis pelėdiškas režimas.
Žinoma, priminsite nenugalimą tiesą: nesveika eiti gulti vėlai. Galima pridurti: dar nesveikiau eiti gulti vėlai ir keltis anksti. Idealiausia būtų pabusti su aušra ir užmigti per saulėlydį. Taip mūsų kemsynų krašte dar visai neseniai gyveno kaimo žmonės, ir jie buvo kur kas sveikesni, nei superpažangūs šių dienų miestiečiai.
Tačiau homo sapiens prisidirbo. Spjovę į gamtos dėsnius ir neatsargiai bloškęsi į XXI amžiaus gyvenimo sūkurius, visi ėmė trokšti visko daugiau bei žaibiško susisiekimo. Internetas, kartu su juo nutiesti informacijos perdavimo greitkeliai įžiebė iliuziją, kad darbo procesas palengvės.
Galiausiai tenka lenktis prieš pamišėliškus tempus. Viena iš pasekmių – globaliame, technologijų prikimštame mieste su visais savo privalumais ir ydomis dabar egzistuoja jau kelios laiko juostos, diena maišosi su naktimi.
Štai tie, kas sukūrė tarptautinius verslus arba yra užsienio kompanijų samdiniai, dabar dažnai turi laisvę tvarkyti reikalus iš bet kokios pasaulio šalies. Tuomet naktis gali būti pats darbymetis, kai reikia bendrauti su partneriais ir užsakovais iš kitų kraštų, tą akimirką turbūt gairinamų aukštai pakilusios saulės spindulių.
Yra ir vietinio pobūdžio naktinis, vakarinis ar paryčių darbas. Jis tenka taksi vairuotojams, objektų apsaugos darbuotojams, gydytojams, ugniagesiams, policijos pareigūnams. Profesijų sąrašas dar būtų tęsiamas. Be to, ne visi piliečiai sutverti stabilioms, patvarioms, tiesiog fantastiškoms valdininko ar valstybės tarnautojo pareigoms, kai kiekvieną dieną įstaigoje reikia pasirodyti 8 ar 9 val. ir galima išeiti lygiai 17 ar 18 val.
Daliai tėvų darbas neturi tikslios pradžios ir pabaigos. Jie pajamas gauna ne už nustatytą laiką, kurį turi praleisti biure, o už atliktą konkrečią užduotį, sukurtą projektą. Šiems įvairių sričių laisvai samdomiems specialistams, taip pat stambių ir tik besikuriančių įmonių vadovams para turi daugiau nei 24 valandas, o darbo dienų per savaitę yra tiek, kiek skirtų poilsiui, – maždaug 7.
Specifinis gyvenimo būdas nulemia ir kitokį ar įvairesnį poilsio metą. Tai reiškia, kad ne kiekvieną dieną žadintuvas namuose privalo suskambėti 6.30 ar 7 val. Šeima galėtų tą paros dalį išnaudoti savaip turiningai, pavyzdžiui, jogos užsiėmimams, ar bent ilgiau pamiegotų vardan geresnės savijautos. Tačiau vaikai dėl įsigalėjusios vienos tvarkos be jokių alternatyvų vis tiek priversti skleisti sparnus kuo anksčiau.
Tuomet nepakankamai išmiegoję jie vaikšto it pingvinai, prisisiurbę raminamųjų. Pasitaiko, kai dar koks nors neva ne pagal amžių gabus pyplys, besvyruodamas berželiu, per spektaklį nulūžta kaip pakirstas ir užparpia tiesiog ant scenos.
Treneriai gali papasakoti istorijų, kai mažasis sportininkas, be jokių abejonių, būsimas čempionas, užmigo su kamuoliu ar rakete rankose, arba nė nespėjęs apšilti prieš varžybas, sukniubo rūbinėje, ir auksinio miego seilė nutįso ant po galva atsiradusios kuprinės, didesnės už patį savininką.
Čia prisimenu įprastus Kinijoje vaizdus, kurie greitai taps nesvetimi ir mūsų augančiai kartai. Antai būriai mažų ir jau gerokai ūgtelėjusių „Vidurio valstybės“ gyventojų parpia ant „Mcdonald's“ stalų ir po jais, susiriečia į embrioną visose viešosiose vietose, kur yra erdvės priglausti sėdynę bei galvą. Gudriausi išsitiesia aikštėse prie fontanų ir parkuose ant suolų. Kai kurie knapsi stačiomis įsirėmę į sieną. Jei apibendrintai, žmones dieną ištinka masinė narkolepsija.
Tai nestebina, žinant, kad dauguma dirba nuo 6 ar 7 val. ryto iki vėlyvo vakaro tik tam, kad keltų besotę šalies ekonomiką. Iš miego dažnam darbininkui ir jo atžalai reikia nugvelbti pusantros ar dvi valandas vien kelionei nuo namų iki mokyklos, po to – iki gamyklos, esančios kitame megapolio gale, ir antra tiek atgal.
Nesutramdomas nuovargis gali būti viena priežasčių, kodėl Kinijoje pastatomi kreivi tiltai, kurie netrukus perskyla pusiau, o naujutėliai dangoraižiai apgriūva. Arba vietoj dirbtinio ežero atsiranda dykuma. Akivaizdu, kad per tą lėtinį poilsio stygių valstybė patiria daugybę bėdų ir nuostolių.
O va pavyzdys iš visiškai kito pasaulio. Kartą Sophia Loren, paklausta, ką daro, kad būtų graži, atskleidė turinti tokius miego įpročius, kurie patiko ir Albertui Einsteinui: stengiasi miegoti kuo ilgiau, bent 10 valandų per parą. Net jei tai tebuvo lengvas mitas, sutikite – miegas grožio neatima. Tuo labiau sveikatos.
Nuolatinė poilsio stoka, atvirkščiai, skatina paūmėti ligas, žmones bukina, daro piktus. Laimė, net mūsų lietaus krašto gyventojai, išmanesni už savo telefonus, išmoko: kad nepasiduotume negatyvioms mintims ir būtume žvalesni, reikia kasdien užsiiminėti meditacinėmis ar psichofizinėmis praktikomis, pasportuoti, nešvaistyti jėgų niekams. Tada net ir tamsūs, darganoti lapkričio rytai su juodomis balomis neatrodys tokie niaurūs.
Tačiau, kad ir kaip kedentume savo plunksnas, neatsiras daugiau laiko, nei gamta mums atseikėjo. Ir gaidžiai niekada netaps ereliais, vištos – gulbėmis, pelėdos nevirs vyturiais, o vyturiai – pelėdomis. Ypač tai matyti iš vaikų.
Deja, besąlygiška tarnystė vieninteliam režimui nė nediskutuojama. Esą pamokas pradėti anksčiau ir nedalyti mokslų į skirtingas pamainas valstybei yra žymiai pigiau. Su tuo sutikti reikia. Tačiau nebūtina skubėti pritarti tiems, kas jau linguoja: betgi vėliau palikę mokyklą vaikai nebespėtų į repeticijas ar treniruotes!
Spėtų. Nes atsiradus poreikiui, kurtųsi ir neformaliojo ugdymo būreliai, skirti pelėdūnams. Net ir dabar yra tokių užsiėmimų, kurie prasideda vėliau. Klausite, kada ruošti pamokas? Žinoma, vakare. O vyturėliams, pasirinkusiems vėlesnį pamokų laiką, labiau sektųsi namų užduotis doroti tada, kai jie žvalesni, – ryte, prieš mokyklą. Na, bet palikime kiekvienai šeimai pačiai nuspręsti, kas jai geriau. Juk dėl to šita tema.
Taigi, toji vienintelio laiko tvarka yra veikiau visiškos stagnacijos ir inercijos atspindys. Ji labai patogi valdžiai: mažiau galvosūkių dėl moksleivių srautų perskirstymo, papildomų lėšų švietimui. O į nepalankią, slegiančią rutiną įstatyti bręstantys ir jau suaugę žmonės – ramesni: mieguisti, mažiau mąsto, mažiau veikia. Maža to, daug ką už juos padaro kompiuteriai.
Jei valstybė turi tikslą užauginti ir gainioti kuo bukesnes bandas, tai pokyčiai, net menkiausi, nereikalingi. Jei valdantieji pritaria, kad jauni, besimokantys žmonės verčiau būtų guvūs, veiklūs, kūrybingi, jiems turi būti sudarytos sąlygos pasirinkti artimesnį prigimčiai mokymosi laiką, iš pradžių bent mėginti be spekuliacijų išsiaiškinti tą poreikį.
