Užtat ir buvo ne toks įdomus, tik ištikimiausi gerbėjai spygavo iš džiaugsmo, kai Selas iškeikė jo fondą peštelėjusią Mokesčių inspekciją.
Visi dori vagys nekenčia Mokesčių inspekcijos. Selo gerbėjų jokiu būdu nepavadinsi vagimis, bet jo garbintojų, ko gero, būtų per pusę mažiau, jei E.Dragūnas nekeltų girtų skandalų, nesikeiktų ant scenos, nedaužytų galvų šampano buteliais, o tik dainuotų.
Viskas dėl patrauklaus įvaizdžio. Patrauklumas abejotinas, bet popscenai tokie dalykai priimtini. Ir jau seniai įprasti Vakaruose – roko veteranas Alice’as Cooperis, kaip pasakojama, išsiterliodavo gaidžio krauju.
Dabartinė popmuzikos dievaitė Lady Gaga iš tarpukojo paleidžia fejerverkų čiurkšlę, ir daugeliui gražu. Šia prasme net keista, kodėl nemažai net homoseksualų subkultūrai pakančių žmonių taip piktinosi barzdos nenusiskutusiu transvestitu iš „Eurovizijos“.
Lietuvių filosofas A.Šliogeris yra sakęs, jog mūsų laikų žymė – įvaizdžio viešpatijos laikai. Filosofo nuomone, paklausiausi, peršami visuomenei yra bandito, prostitutės ir biseksualo įvaizdžiai.
Pasaulio vaizdas baigia išnykti, jį užgožia įvaizdžiai.
Jie senokai viešpatauja ne tik estrados scenoje, bet ir ant aukščiausių politikos pakopų.
Niekas iš ryškiausių Lietuvos politikų, gal išskyrus V.Uspaskichą, taip nesirūpino savo įvaizdžiu kaip mįslingos biografijos ir migloto vaizdo prezidentė D.Grybauskaitė.
Ne, žinoma, prezidentė nesiterlioja gaidžio krauju, jai priimtinesnis, pavyzdžiui, viceministrų kraujas. Simboline prasme, aišku. Politinių įvaizdžių kūrimo technologijos skiriasi nuo rokenrolo žvaigždžių.
Nors esmė išlieka ta pati – mases patraukti ne ryškiu talentu, kruopščiu ir kokybišku darbu, o pateikiant tokį vaizdinį, kokį masės nori matyti.
Lietuvos publikai, kurios intelektas ir pasaulio suvokimas panašus į Rusijos, labiausiai patinka raumeningas dėdė kietu kumščiu arba vyriška tetulė lediniu žvilgsniu ir nepilnamečių kolonijos prižiūrėtojos balsu.
Bent jau taip mano D.Grybauskaitė, nors dėl to galima pasiginčyti. Visuomeniniame lauke jau aktyviai pradėjo žaisti karta, baigusi oksfordus, o ne komunistų CK partines mokyklas.
Tai parodė rinkimai į Europos Parlamentą.
Tačiau D.Grybauskaitė ir antrąją kadenciją lieka ištikima senajam „baudžiančios teisybės rankos“ įvaizdžiui.
Tačiau įvaizdžio karalienė kažkur kluptelėjo, kažkaip nepataikė į dešimtuką. Į viceministrus, vadinasi, į valdančiąją koaliciją, paleistos strėlės šovė pro šalį.
Neseniai paskelbti sociologiniai tyrimai atskleidė, kad pasitikėjimas D.Grybauskaite 2 proc. mažesnis nei kadenciją baigusiu prezidentu V.Adamkumi (65 ir 67 proc.).
Politologai suskubo guosti rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininkės – esą tai nieko nereiškia, V.Adamkus tiesiog buvo aktyvesnis prieš rinkimus, labiau matomas, reitingų paklaida visiškai nedidelė.
Manau, tai neteisingas vertinimas. Tai labai daug reiškia ir yra rimtas pavojaus signalas D.Grybauskaitei.
Jei energingą, sveiką, veikiančią valstybės vadovę lenkia prieš 5 metus kadenciją baigęs prezidentas, tik milžiniškomis valios pastangomis tramdantis sunkią ligą, tai rimtas signalas.
Perspėjimas, kad vietinės kilmės politikė kur kas mažiau pažįsta ir supranta Lietuvą nei garbaus amžiaus amerikietiškos demokratijos terpėje subrendęs žmogus.
Galbūt prezidentei verta įsiklausyti į politologo R.Lopatos pastabą. Lygindamas V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės valdymo stilių jis teigė: „Pirmajam būdingas atvirumas ir humaniškumas, antrajai – uždarumas ir valdininkiškumas.“
Tad koks prezidentavimo stilius priimtinesnis Lietuvai?
Gal ji jau gerokai pasikeitė nuo to meto, kai D.Grybauskaitė stojo prie valstybės vairo su rimbu rankoje?
