Remiantis šia versija, Rytų Ukrainoje vyksta kova prieš rudąjį marą, kuris, jeigu nebus įveiktas pačiose įsčiose, gali vėliau ateiti ir į Rusiją bei į Europą. Todėl Rusija, kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja, turi ir dabar sunaikinti šią fašizmo hidrą.
Tai, ar nuostabu, kad rytinėje šalies dalyje, patikėję šia propaganda, į gatves ginti savo žemės nuo atseit Kijevo fašistų ir vadinamųjų smogikų iš ,,Dešiniojo sektoriaus“ Rytų Ukrainoje išėjo ir taikūs žmonės, o Rusijoje juos moraliai palaiko milijonai.
Ir niekas Rytų Ukrainos žmonėms nesako, kad to mistinio ,,Dešiniojo sektoriaus“ lyderis Dmitrijus Jarošas, kuriuo gąsdinami žmonės Donbase, per prezidento rinkimus Ukrainoje nesurinko net 1 proc. balsų, tai apie kokią jo įtaką galima kalbėti.
Bet visai aišku yra kita: bet kokius nesutarimus dėl regioninės ar tautinės politikos yra geriausiai išspręsti taikių derybų keliu, rinkimais ar kokiomis kitomis civilizuoto pasaulio demokratinėmis priemonėmis, o ne ginklais. Todėl šiomis dienomis kai kas nors bando kaltinti Ukrainos valdžią dėl to, kad kraujas liejasi Rytų Ukrainoje, o taikūs žmonės, siekdami išvengti pavojaus gyvybei turi palikti savo gyvenamąją vietą, paklauskime, ar būtų tai įvykę, jei ne propaganda, prikėlusi fašizmo šmėklą.
O bandymų rasti vis naujų metaforų, stengiantis pritempti šių dienių įvykius prie tada vykusios negailestingos kovos su naciais, netrūksta, tikintis, kad per šį laiką, kol žmonės gyvens tarsi sudvejintame pasaulyje tarp Antrojo pasaulinio karo baisumų ir to, kas vyksta šiandien, naujos taikių žmonių aukos pagimdys neapykantą jau šių dienų Ukrainos valdžiai net ir tada, kai paaiškės, kad ten nėra jokių fašistų.
Požiūris į fašizmą ir sovietų laikotarpį
Kas yra fašizmas Ukrainos žmonės gerai žino. Į frontą Antrojo pasaulinio karo metais išėjo 3 milijonai Ukrainos gyventojų. Per visą šio karo laikotarpį žuvo 8 mln. Ukrainos gyventojų, įskaitant taikius žmones, kuriuos fašistai baudė mirtimi už pasipriešinimą, vykdė prieš juos baudžiamąsias operacijas. Todėl Ukrainoje, net ir vakarinėje jos dalyje, fašizmas yra vertinamas labai neigiamai, tačiau vakarinėje dalyje to meto baisumai prilyginami ir sovietų valdymui, ko Rytų Ukraina niekaip negali suprasti.
Jų sąmonėje sovietų laikotarpis buvo gerovės metas. Šachtininkai, metalurgai turėjo dideles algas ir aukštą pragyvenimo lygį Sovietų Sąjungoje, įskaitant Rytų Ukrainą. 1932-1933 m. Holodomorą, nusinešusį panašiai Ukrainos gyventojų gyvybių, kiek ir Antrasis pasaulinis karas ir sunaikinusį Ukrainos kaimą, taip pat ir Rytų Ukrainoje, pajautė tik valstiečiai, kurie, beje, buvo daugiausia ukrainiečiai net ir rytinėje šalies dalyje.
Miestuose gyveno daug rusakalbių atvykusiųjų iš visos Sąjungos, kurie neretai net ir nežinojo, kas darėsi su ukrainieičias kaime. Buvo stengiamasi, kad darbininkai bado nepajustų. Vietoj to jie matė įspūdingą industrializaciją, kurios tempais žavėjosi tada visas pasaulis, gyveno istorijomis apie šachtininkų stachanoviečių žygdarbius, didžiavosi kylančiais pramonės milžinais. Visa tai ir buvo jiems Rytų Ukraina.
Todėl nekeista, kad ir šiomis dienomis būtent Rytų Ukrainoje yra išlikę ne tik daug paminklų Leninui ar kitiems bolševikų, komjaunimo veikėjams, bet jų vardu ar įamžinant, kokius nors svarbius šios eros įvykius, iki šiol yra pavadinta daug Rytų Ukrainos miestų. Kaip niekur kitur už Donbaso ribų. Donecko srityje rasime Artiomovską, Ždanovką, Dzeržinską,Kirovskoje, Krasnyj Limaną, Krasnoarmeiską. Luhansko srityje: Stachanovą, Kirovską, Sergo, Molodogvardeijską, Krasnyj Luč. Be to, įvairių miestų pavadinimai buvo keičiami pagal to meto politinę konjunktūrą. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių buvo Luhanskas, kuriam Vorošilovgrado vardą suteikė ir atšaukė ta patį sovietų valdžia net keletą kartų. Tokia miesto, gatvių vardų politika prisidėjo prie šio regiono sovietinės dvasios kūrimo, kurią buvo stengiamasi nuolat tapatinti Donbaso gyventojų akyse su šviesiu rytojumi, pažanga, gerove.
O fašizmas visą tą kylančios gerovės paveikslą sugriovė. Be to atnešęs milžiniškas aukas ir kančias Ukrainos žmonėms. Naciai irgi suvokė, kad rytinė dalis yra daug labiau sovietizuota, nei vakarinė Ukrainos dalis, patekusi į Sovietų Sąjungos sudėtį vos likus metams iki karo pradžios. Todėl būtent Rytų Ukrainoje jų represijos buvo pačios didžiausios, o ir pasipriešinimas fašistams apėmė platų sluoksnį gyventojų.
Bandymas brėžti paraleles
Vien Luhansko srityje nuo fašistų rankų žuvo 100 tūkst. gyventojų, o tik Mariupolio mieste Donecko srityje buvo nukankinta ir sušaudyta 50 tūkst. gyventojų. Iki Antrojo pasaulinio karo Donecke gyveno 507 tūkst. žmonių. Po karo liko tik trečdalis.
100 tūkst. žmonių paliko Donecką, evakavus karinę pramonę į Uralą ir Kazachstaną. Juk, kaip tada, taip ir dabar Rytų Ukrainos įmonės buvo lavai svarbios visam Maskvos kontroliuojam kariniam praminima kompleksui. Donecke, kuris tada vadinosi Stalino vardu, iki karo gaminti artilerijjos sviediniai, aviacijos bombos, minos. Mariupolyje - šarvai tankams, lėktuvams, kariniams kateriams, granatsvaidžiai, minosvaidžiai ir t.t.
Šiomis dienomis, kai dėl karinių veiksmų Rytų Ukrainoje šį regioną turi palikti ten gyvenantys žmonės, yra bandančių lyginti tai su masine evakuacija artėjant naciams.
Per karą Doneckas buvo stipriai bombarduotas. Dabar, kai Ukrainos pajėgos ėmėsi veiksmų prieš vadinamus Donecko liaudies respublikos savigynos būrius, priminta, kad tokio apšaudymo šis miestas nebuvo patyręs nuo Antrojo pasaulio karo laikų.
Kijevo veiksmus susigražinti šalies rytinės dalies kontrolę Rusijos žiniasklaida iki prezidento rinkimų vadino baudėjų akcija. Kaip vadinami ir nacių veiksmai. O, kad žmonės tą paralelę geriau pajustų, į viešąją erdvę išleistas filmukas su Vladimiro Vysockio daina apie tai, kad fašistų armijos grupė Centras ateina užkariauti Ukrainą. Aidint šiai dainai filme, fašistų vaizdus, žygiuojančius per Ukrainos stepes, keitė vaizdai Ukrainos pajėgų su nacionaline vėliava Donecko bei Luhansko apylinkėse.
Vadinamų liaudis savigynos būrių veiklą Rytų Ukrainoje bandoma prilyginti partizanų kovai prieš nacistus, kuri Donbaso apylinkėse buvo išplitusi ne mažiau, nei centrinėje ir vakarų Ukrainoje. Juo labiau, kad Luhanske iki fašistų atėjimo buvo įkurta ir veikė NKVD mokykla, rengusi vadovaujančius kadrus partizaninei bei pogrindžio veiklai.
Sovietų Sąjungoje dar nuo mokyklos suolo daugelis girdėjo apie jaunimo pogrindžio grupę Molodaja Gvardija (Jaunoji gvardija“) iš Krasnodono, miestelio, kuris šiandien yra Luhansko srityje. Ši grupė jungė daugiau, nei šimtą narių. Kita jaunimo grupė Leninskaja iskra (Lenino kibirkštis) veikė prieš fašistus Družkivkoje, mažame miestelyje Donecko srityje. Šios grupės, kaip ir daugelis kitų buvo fašistų išaiškintos, o jų nariai fiziškai sunaikinti, dažniausia sumetant kūnus į šachtas. Todėl ne vienos buvusios šachtos vietoje išdygo memorialai ar kuklesni paminklai fašizmo aukoms.
Sutikti dar iki šių dienų įvykių žmonės Rytų Ukrainoje neretai viename ar kitame pokalbio kontekste prisimindavo fašizmo baisumus.
Galinga Kremliaus propaganda tai pritaikė šių dienų realijoms. Tiems, kas kuria fašistų mitą šių dienų Ukrainoje tik nesiseka jo pritempti prie hitlerininkų žiaurumo. Jeigu ir galima kieno nors elgesį šiandien Luhansko ir Donecko srityje palyginti su naciais, tai ne Ukrainos pajėgų veiksmus. Kiek teko girdėti, rasti nukankinti tik vieningos Ukrainos šalininkų kūnai.
Deja, bet kartais ir šių dienų Ukrainos valdžia duoda pagrindo paralelėms su fašistine praeitimi. Gynybos ministras Michailas Kovalis neseniai pareiškė, kad bus galimybė pasitraukti iš Donbaso taikiems gyventojams į saugią vietą, bet prieš tai visi, taip pat ir moterys, bus patikrinti filtravimo stovyklose.
Gal ministras nežinojo, kad fašistų konclageriai Ukrainoje turėjo ir antrą vardą: filtravimo stovyklos. Rusijos propaganda šį ministro pareiškimą greitai įrašė į fašizmo retoriką, nors filtravimo stovyklomis buvo vadintos ir koncentracijos stovyklos Čečėnijoje, pagarsėjusios žiauriu elgesiu.
Kova prieš fašistus Ispanijoje ir Stalingrade
Jurijus Kofneris, vienas iš taip vadinamos Novorosijos respublikos ideologų Rytų Ukrainoje, kurioje Donecko ir Luhansko sritis turėjo būti branduoliu, situaciją Donbase lygina ir su pilietiniu karu Ispanijoje 1936-1939 m. prieš Franko fašistinį režimą, kurį palaikė Hitleris. Tuo tarpu Rusijos nacionalistai: Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prochanovas paralelių ieško Stalingrado kautynėse. Beje, tvirtinama, kad šis mūšis padėjo pradžią Ukrainos išlaisvinimui nuo fašistų. Dabar skelbiama, kad Donbaso apgynimas yra kovos Ukrainoje, o gal ir visoje Europoje su fašizmu pradžia.
J.Kofneris teigia, kad dabar Ukrainoje, kaip tada Ispanijoje iš vienos pusės stovi chunta, o iš kitos respublikonai intelektualai. Ir pats pripažįsta, kad yra vienas skirtumas: Novorosijos ideologija jau nebe socializmas, o eurazijizmas, apie kurį rašėme ketvirtoje šio straipsnių ciklo dalyje.
J.Kofnerio nuomone, eurazijizmas šių dienų Europoje ir turėtų būti antifašistinės kovos pagrindas, ignoruodamas faktą, kad, jeigu kokia ideologija šiandien primena fašizmą, tai Rusiškojo pasaulio kūrimas. Ji yra stulbinamai panaši į nacizmo ideologiją, atvedusią prie Antrojo pasaulinio karo, paskelbus, kad visos vokiečių gyvenamos žemės turi teisę susijungti į vieną valstybę.
J.Kofneris tvirtina, kad šių dienų antifašistai priešinasi ukrainietiškajam nacizmui, kurį jo teigimu įkūnija jau minėtas ,,Dešinysis sektorius ir partija ,,Svoboda“, vergiškajam paklusnumui Vakarams, įgyvendinantiems Ukrainoje ir visame pasaulyje kolonijinę, neretai primenančią fašizmą, politiką ir banditiškam oligarchiniam fašizmui.
Žodis ,,fašizmas“ šioje ideologijoje yra kiekviename žingsnyje. Beje, Novorosijos kūrėjai įsitikinę, kad Rusija būtinai turi ateiti jiems į pagalbą, kadangi, kaip jie tvirtina, jei bus sunaikintas antifašistinis pasipriešinimas Donbase, puolimo sulauks ir Rusija.
Viltį, kad Donbasui į pagalbą ateis Maskva dar gegužės pradžioje, minint pergalės prieš fašizmą Antrajame pasauliniame kare metines, išreiškė Rusijos nacionalistas, žurnalo Zavtra redaktorius A.Prochanovas. Įprastu sau stiliumi, nevengdamas ausį rėžiančių žodžių, jis pareiškė, kad fašizmo sperma išsiliejo Kievo Maidane ir pasklido po Ukrainą, kur dabar siautėja ,,Dešinysis sektorius su babij Jarošu ( aliuzija į fašistų masinių žudynių vietą Ukrainoje: Babij Jare).
Todėl, kaip teigė A.Prochanovas, naujas karas su fašizmu neišvengiamas. Rusija turi smogti fašistams, kaip prie Stalingrado, išreikšdamas viltį, kad V.Putinas duos įsakymą Rusijos kariuomenei ateiti į pagalbą liaudies savigynai Donbase, kovojančiai prieš banderininkų fašistų tankus.
Rusijos tiesiogine karine intervencija į Ukrainą neabejojo ir TASS informacinės agentūros apžvalgininkas Alksandras Cyganovas. Jis vadino Donbasą – Rusų pasaulio Stalingradu, kurį būtina apginti, išsaugoti, jeigu Rusija nori sukurti Rusų pasaulį. O, jei prireiks, Rusija turi rengtis priešpriešai, net karui ir su Vakarais vardan Rusų pasaulio.
Bet eina laikas, o Rusijos prezidentas V.Putinas taip ir neatidavė komandos pradėti karą su Ukraina dėl Donbaso, nors iki šiol vis dar užmerkia akis į tai, kad į Rytų Ukrainą keliauja būriais ginkluoti samdiniai ir savanoriai iš Rusijos. O įvairios Rusijos nacionalistinės organizacijos tokios, kaip Eduardo Limonovo vadovaujama ,,Kita Rusija“, teikia finansinę pagalbą ir skelbia savanorių mobilizaciją į interbrigadas Donbase, dar kartą brėždama paraleles su pilietiniu karu Ispanijoje, kur prieš fašizmą kovojo ne šiaip savanoriai ir savigyna, o interbrigados iš įvairių tautų atstovų. Aišku, gaunančios finansinę ir karinę pagalbą iš tokių valstybių, kaip Sovietų Sąjunga.
V.Putinas pereina prie kitų veiksmų?
Gegužės mėnesio viduryje Lietuvoje viešėjęs Rusijos politologas Dmitrijus Oreškinas tvirtino, kad V. Putinas sustojo ir nebenori imtis ryžtingesnių veiksmų Donbase, nors ir toliau per sieną iš Rusijos pusės keliauja ginkluotųjų asmenų būriai. Vis dėlto, jeigu priimsime šį požiūrį, kad V.Putinas pamažėle ima atsitraukti nuo planų suskaldyti Ukrainą, atplėšiant nuo jos ne tik Krymą, bet ir rytines teritorijas, kaip Novorosiją, kuri niekada ir nebuvo valstybė, tai kokios priežastys, galėjo šį pokytį iššaukti.
Visų pirma, tai galbūt paties V.Putino atsipeikėjimas, jog negalima gyventi šimto metų senumo pasaulio kategorijomis. Šiame straipsnių cikle aprašėme, kas dėjosi Ukrainoje prieš šimtą metų, bet norint suprasti V.Putino ir jo šalininkų veiksmus dar reikėtų panagrinėti ir tas ideologines priežastis, irgi, kaip nebūtų liūdna atėjusias iš beveik šimto meto senumo istorijos į dabartinių Kremliaus politikų mąstyseną. Jame slypi nepasitikėjimas Vakarais ir nėra vietos nepriklausomai Ukrainos valstybei.
Antroji priežastis, tai suvokimas, koks nacionalizmo džinas pačioje Rusijoje buvo išleistas iš butelio per politiką Kryme, o dabar Rytų Ukrainoje. V.Putinas galbūt ir norėtų sustoti su Krymo aneksija, tačiau Rusiškojo pasaulio kūrimo ideologai, kurių mintis įgarsino ir pats V.Putinas, siekia eiti daug toliau. Būdamas valstybės vadovu, V.Putinas negali nematyti, kad ši priešprieša veda prie didelio konflikto su Vakarais. Ir ne tik politinio, bet ir ginkluoto, kas būtų katastrofa pasaulinėje politikoje.
Bet yra ir trečia priežastis, kurią įvardina patys Rusijos nacionalistai ir Novorosijos kūrėjai. Tai V.Putino ir jo aplinkos priklausomybė nuo Vakarų ekonomikos bei baimė Vakarų sankcijų, iš kurių Rusijos politikai viešumoje juokiasi. Dar vienas nacionalistas Anatolijus Vasermanas pripažįsta, kad V.Putino delsimas įvesti kariuomenę į Ukrainą rodo jo bei jo aplinkos priklausomybę nuo Vakarų, nesugebėjimą jiems pasipriešinti.
Apie tai, kad Rusija ir konkrečiai V. Putinas ima išduoti Donbasą šiomis dienomis prabilo ir garsusis vadinamos Donecko liaudies respublikos gynybos ministras Igoris Strelkovas-Girkinas, manoma turintis ryšių su FSB. Jis teigė, kad be Rusijos paramos Donbasas, juo labiau, jeigu Ukraina ims kontroliuoti sieną su Rusija ir čia negalės prasiveržti jokia karinė pagalba, išstengs prasilaikyti ne daugiau, kaip mėnesį.
Bet jis nepasakė kito: Rusijos propagandos apie fašistus pasekmėje ir, aišku, po taikių žmonių aukų Donbase, šio regiono gyventojus nuo likusios Ukrainos ėmė skirti dar didesnė praraja, nei prieš keletą mėnesių.
Todėl gali būti ir tokia dabartinio Rusijos elgesio Donbase versija: V.Putinas tik padarė pauzę,, kad įsisavintų Krymą, bet tikimasi, kad pasėta Novorosijos sėkla, tame tarpe ir dėka netrukdomo tolesnio ginkluotųjų būrių veržimosi į Donbasą, nesunyks. Ukrainą Maskva bando žlugdyti ir dujų korta, laukiant, kad ne tik Donbase, bet ir kitur Rytų Ukrainoje žmonės sukils.
O tuo tarpu jau minėtos nacionalistinės grupuotės, mobilizuojančios karinę pagalbą Donbasui ragina nenuleisti rankų ir rengtis valdžios paėmimui Charkove ir Odesoje.
Todėl nukreipti dėmesį nuo įvykių Donbase ir kitur Ukrainoje, kaip yra siūlančių, nereikėtų. Ateinantis pusmetis gali būti labai svarbus, kaip metas, kada Ukraina turi sutvirtėti ir kartu rasti nelengvą dialogą su rytinėje dalyje gyvenančias žmonėmis, išsivaduojant iš visų tų praeities šmėklų, nenorinčių leisti ramiai ir saugiai gyventi.
