Greitai nebebuvo ne tik kur sėdėti, jau ir stovėti vietos beveik nebeliko. Ir kažkodėl ėmė atrodyti, kad tų rusų ne trys lėktuvai, o trisdešimt. Kur tik pasisuksi – kalba rusiškai, nori nusipirkti sumuštinį – eilėje ir prieš tave ir už tavęs stovi rusai. Nes jie kalba. Net nekalba, o šūkauja. Komunikuoja.
Kartais net su radijo siųstuvais ieško vieni kitų. Kai galiausiai net informacija prašneko rusiškai, viskas tapo aišku – jie okupavo Zalcburgo oro uostą. O kai jie okupuoja uostą, įprastai jau būna užėmę telegrafą, geležinkelio stotį ir Žiemos rūmus.
Tiesa, kad kažkas negerai, pastebėjau jau anksčiau, kalnuose. Viloje, kurioje gyvenome, gyveno ir jie. Atvykę dviem mikroautobusais. Iš ryto slidžių ir batų džiovykloje susitinki rusą (gal politiškai korektiškiau būtų sakyti „Rusijos pilietį“, tik labai abejoju ar toje šalyje egzistuoja „pilietinė visuomenė“), pasakai jam „good morning“ arba „guten morgen“ arba „hello“ – žiūri išpūtęs rudas apvalias akis ir nieko neatsako.
Na, jeigu sveikinčiausi rusiškai, gal ir atsakytų ką nors, bet su rusu sveikintis ne rusiškai – viena iš pramogų, kuria galima mėgautis. Jie juk nežino, kad aš suprantu rusiškai, ir tas pranašumas gana mielas. Buvusio socialistinio konclagerio adeptų privalumai.
Todėl kiekvieną rytą – „good morning“. Nieko, tik žiūri išpūtę akis. „Hello“ – praeina pro šalį net nemirktelėję. Ir visi, net moterys. Net vaikai.
Kodėl jie nesisveikina – mįslė. Galima spėti, kad jaučiasi pasaulio valdovai ir nori, kad visas pasaulis kalbėtų rusiškai. Kita versija – pasaulis už Rusijos ribų jiems svetima teritorija, „hic sunt leones“ kaip rašydavo senuosiuose žemėlapiuose.
Jie jaučiasi šiek tiek nejaukiai, pažeidžiami, svetimi, todėl elgiasi įžūliai, nemandagiai, šūkauja, skeryčiojasi, o jeigu išvažiuoja į Rusiją su savo sumautais mikroautobusais antrą valandą nakties, tai pažadina ne tik visą vilą, kurioje gyveno, bet ir dar pusę miestelio. Lietuviai, beje, irgi visai neseniai taip elgdavosi. Dabar jau apsiprato, pasijuto esą europiečiai. Na, bent jau dalis jų.
Išeiname ant šlaitų – ten irgi pilna rusų. Kylame vienoje kabinoje su vidutinio amžiaus pora – na, tokia labai normalaus vidutinio amžiaus. Skamba telefonas, vyras atsiliepia, kalbasi. Paskui sako, gerai, paimk du su puse žirnių ir pusę kukurūzų. Kai iš kabinos išlipame, Jolanta ir sako: matai, atrodo kaip banditas, o prekiauja taikiomis kultūromis. Gali būti. Gal jis ir prekiauja žirniais, bet rusų nusikaltėlių slengu žirniai ir kukurūzai gali reikšti šovinius ir granatas, kokius nors sviedinius, minas ir dar dievai žino ką.
Taigi, rusų invazijos į Europą kulminacija – Zalcburgo oro uoste. Po poros valandų kur tik pasisuksi – girtas rusas. Pro šalį šlitiniuoja dvi merginos, viena ir sako kitai:
- Vsie takijie grusnyje, kotoryie niepjanyje (visi tokie liūdni, kurie negeria).
Kita sustoja, drumzlinu žvilgsniu nužvelgia tuos, kurie „grusnyjie“ ir atšauna: Duraki potamu što. (Durni užtat kad).
Netoliese sėdi patogiai įsikūrusi ponia, jai iš abiejų pusių prilipę dešimties dvylikos metų berniukai, abu su planšetiniais kompiuteriais. Ateina šeimos galva, keturiasdešimties dar neturintis, bet jau gerokai įmitęs vyras, visai šeimynai atneša po didelį sumuštinį, o žmonai dar pasigiria nusipirkęs naują šveicarišką laikrodį.
- Kam tu jį pirkai?! - šaukia žmona. – Juk tu laikrodžių krūvą turi, kam tau dar vienas?
- Kad nebuvo ką veikt, - skėsteli rankomis vyras. – Nuobodu.
Nebuvo ką veikt. Tai vienas žaviausių atsakymų, kai žmogus padaro kokią nors kvailystę. Beje, regis, tai labai žmogiška. Daugelis nesąmonių šiame pasaulyje padaroma iš nuobodulio, dėl to, kad „nebuvo ką veikt“. Ir kažkodėl nuojauta kužda, kad tai labai populiaru Rusijoje.
Jeigu oro uoste „duty free“ teritorijoje matai besiblaškančius žmones su brangių parduotuvių, garsių prekinių ženklų maišeliais, žinok, tai rusai. Dažniausiai jie blaškosi po du: arba du vyrai, arba vyras ir moteris. Savaime suprantama, ten daug žmonių apsipirkinėja, bet jie kažkodėl nekrenta į akis.
O štai rusai – krenta. Jie tiesiog blaškosi – gal ieško kažko ypatingo, ar ko nors pigesnio (brangesnio) ar tiesiog neramus klajoklių kraujas prabunda. Blaškosi kaip pašėlę. Tiesa, kai pasiklausai oficiozų, tai jie viešai dažniausiai niekina Europą, Ameriką ir apskritai visą Vakarų pasaulį, bet patys be galo mėgsta naudotis to pasaulio vaisiais. Na, gal ne visuomet pačiais geriausiais, bet vis dėlto. Bizantiška klasta ir veidmainystė, nieko nepadarysi.
Zalcburgo oro uosto darbuotojai pamatė, kad jeigu kuo skubiausiai nesiims priemonių, rusai sukels stichinę nelaimę, tada juos greitai sukišo į autobusus ir visus tris lėktuvus išvežiojo į kitus Austrijos oro uostus.
Greitai rūkas oro uoste ėmė sklaidytis. Kai kam net kilo įtarimas, kad tą miglą paleido patys austrai – sumuštinių, alkoholio ir laikrodžių pardavimo metiniai planai buvo įvykdyti per keletą valandų.
Ir vis dėlto tų keleto valandų užteko, kad dar sykį įsitikinčiau – geriau apie rusus ir jų gyvenimo būdą sužinoti iš F.Dostojevskio, A.Čechovo ar V.Pelevino raštų. Ir linksmiau, ir saugiau. Ir niekas negalėtų prikaišioti „nacionalinės nesantaikos kurstymo“.
