Gali suprasti premjero nerimą – juk Lietuva nuo seno garsėjo kaip Šiaurės Atėnai, ir še tau: 25-aisiais laisvės metais demokratiją keičia autoritarizmas? Pyk nepykęs, bet juodųjų sąrašų principas jau paskelbtas ir veikia. Apsivalymas prasidėjo. Tiesa, įspūdingiausi šokiai su kardais numatomi po liepos 12-ąją numatytos inauguracijos, kai šalies vadovė galės iš peties kibti į naujos kadencijos iššūkius.
Šių procesų fone itin įdomiai atrodo ir kiti judesiai po kilimu.
Pavyzdžiui, valdžios vis labiau besiilginčių dešiniųjų laikysena „Gazprom“ akcijų išpirkimo istorijoje. Ar kas nors dar prisimena tokį tykų apšepusį tipą, vadovavusį Energetikos ministerijai? Tą, kurio spaudos tarnyba ir į Lietuvos, ir į užsienio žurnalistų prašymus gauti ministro komentarą atsakydavo tipiška fraze: komentarų nebus.
Rimtos religinės sektos tvarka ministerijoje viešpatavo ketverius metus. Bet štai stebuklinga metamorfozė: žmogus ištrūko iš futliaro ir pasiskelbė nepriklausomu ekspertu. Kas pirmasis ištrimitavo žinią, kad „Gazprom“ nutarė parduoti akcijas Lietuvai? Energetikos ministerija, o gal Vyriausybė? Ne, tai padarė A.Sekmokas, tikėtina, tas žinias gavęs tiesiai iš pardavėjo, nes pirkėjas jam to tikrai nebūtų pasakojęs.
O ir Aukščiausiasis teismas dar nutarė, kad valdydami šalį konservatoriai ignoravo strateginius Lietuvos interesus: sužlugdyta Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, kurio akcininkės buvo „Achema“ ir Lietuva, statyba.
Kas iš tiesų sieja šiuos veikėjus su atvirai priešišku Lietuvai koncernu – jau prokurorų reikalas. O premjeras, nusivylęs dėl Šiaurės Atėnuose sparčiai diegiamų Šiaurės Korėjos tradicijų, turėtų sau atsakyti į paprastą klausimą: kas gi vadovauja Energetikos ministerijai: koalicijos partnerio deleguotas J.Neverovičius? Šešėlinis ministras D.Kreivys? O gal – iš tylenio auksaburniu stebuklingai pavirtęs A.Sekmokas?
