Kad neužmėtytumėte iš karto akmenimis šio jau amžiną atilsį žmogaus atminimo, dar paaiškinsiu, jog minėtas pažįstamas, patekęs į KGB nagus būdamas dar nepilnamečiu, tardymuose buvo kankinamas pačiais nežmoniškiausias būdais, su kraupiu sadistiniu išradingumu, o išėjęs į laisvę (?), dirbęs iki pensijos sovietiniais laikais paprastu darbininku „Audėjo fabrike, kaskart buvo tampomas „po saugumą“, kai netoliese įvykdavo koks noras politinio pobūdžio incidentas.
Taigi neužginčykime tokiems žmonėms bent teisės į pagiežą, juolab kad mano minėtas pažįstamas taip pat su lengva panieka žiūrėjo į tuos likimo brolius, kurie, stojus nepriklausomybės metams, be perstojo reikalavo kompensacijų ir papildomų privilegijų. Be to, šis pavadinimas yra sugalvotas ne vieno ar kito žmogaus, o buvo ištartas minios nukankintų žmonių, nors toks prakeikimas ir šiandien dar vartojamas, labiau neviešame nei viešame kalbėjime, pernelyg neapibrėžtai, išskydusiu pavidalu, su ne iki galo patikslinta reikšme.
Nekartosiu daug kartų girdėtos ir mūsų temos aptarime tarsi privalomos tiesos, kad nėra jokios kolektyvinės kaltės, jog esą reikia skirti tautą ir valdžią, tarkime, rusų tautos dvasios gelmes, iš vienos pusės, ir carizmą, bolševizmą, putinizmą, iš kitos, - pernelyg dažnas net ir neginčijamos tiesos kartojimas ją išdėvi, subanalina, paverčia nieko nereiškiančiais skutais.
Dar daugiau, - šio klausimo pasvarstymą čia savotiškai išprovokavo buvusio aukšto pareigūno, šiandien politinio feljetono virtuozo visai ne linksmi patikinimai, kad neva bet kokia bloga užuomina rusų tautos atžvilgiu yra pavojinga provokacija, didesniu ar mažesniu laipsniu leidžianti Putinui pateisinti režimo agresiją.
Net nereikia veržtis pro atviras duris, pastebint, kad autorius įspėja, jog apie rusus ką nors blogai Lietuvoje vartalioja tik V.Putino atsiųsti emisarai, esą tokius yra galima atpažinti ne tik iš darbų, bet dar anksčiau - iš kalbų.
Kaip panašiais atvejai sakoma, buvęs VSD direktorius – tai ne šuns papas, taigi reikėtų įsiklausyti į jo perspėjimus, net įvilktus į politinio feljetono rūbą. Tačiau ar tai reiškia, kad dabar pradėję melstis rusų tautos ikonai tokiu būdu apsisaugosime nuo galimos V.Putino agresijos.
Iš tiesų, apie rusų kultūrą galima pasakyti daug gero, netramdant patetiškų žodžių, tačiau kai esi orientuotas, net nesibodint kažko panašaus į šantažą, verčiamas kalbėti tik vienpusiškai, pranyksta noras bet ką vograuti, skubi kuo greičiau užsičiaupti. Kitaip tariant, kai žinai, kad gražiai atrodantis korektiškumo tortas yra užnuodytas, net nekyla ranka paragauti tokių įmantrių skanumynų. Kita vertus, vis tik čia ne tas atvejis, kai būtų galima kalbėti tik gerai arba nieko.
Ištartas pavadinimas bet kurios tautos, taip pat ir rusų atžvilgiu yra ne tik nekorektiškas, bet ir dramatiškai neteisingas. Užteks paminėti tik faktą, kurį neseniai išryškino lrytas.lt skaitytojų rubrikos komentatorius pseudonimu „senukas“, kad ne vienas rusas mums gali būti dvasios tvirtybės pavyzdžiu, kai rizikuodamas ne tik karjera, laisve, bet ir gyvybe stoja į dvikovą su žmones kvailinančiu, savo piliečių smegenis ryjančiu režimu. Lygiai taip pat galvoju ir aš pats, apie tai ne kartą ir anksčiau pagalvodavau.
Disidentas Rusijoje – senas reiškinys. Tačiau ir dabar čia sveiko proto blyksnius tik paryškina negatyvus reljefas arba, kitaip tariant, disonansu skambantys žodžiai tampa dar labiau reljefiški dėl politinės sąmonės invalidumo masinio pobūdžio.
Tarkime, įvykiai klostosi panašiai kaip anksčiau vokiečių dvasios iškovojimai klasikinėje filosofijoje ir aukštojoje poezijoje ryškėjo apsunkusios biurgeriškos sąmonės kaip vyraujančios pasaulėjautos tipo (vėliau prasiveržusio net fašizmo apraiškomis) kontekste, tačiau aptariamu atveju, kaip atrodo, fermentacijos kontrastas dar ryškesnis. O sena vokiečių patarlė skelbia net tokią paradoksalią, labiau intuityviai nei racionaliai apčiuopiamą (taigi prašau nesukarikatūrinti) tiesą: „Kur mėšlas, ten Kristus!”.
Lakoniškai tariant, skeltanagių tauta – tai lagerių infrastruktūros, kaip toje civilizacijoje ir sakoma, žmogiškieji resursai.
Kaip žinome, ne visi rusai buvo kalėjimų prižiūrėtojais, labai didelė dalis iš jų patys buvo įkalinti režimo, o iškiliausi kovojo prieš iškrypusią sistemą.
Nenoromis, bet privalau pripažinti net tokią išlygą, kad daugelis, tarsi ir prieš savo valią, buvo suklaidinti tokių skeltanagių, taigi taip pat ne visus, apkvailintus karinio pseudoromantizmo ir besiveržiančius šiandien į Ukraina žudyti savo brolių, rusų jaunuolius būčiau iš karto linkęs vadinti užkietėjusiais skeltanagiais, - tačiau tokių lengvatikių verbuotojai, kruvinų turistinių žygių organizatoriai, dažniausiai specialiųjų tarnybų darbuotojai, yra skeltanagių civilizacijos priešakinis būrys, nes jie tikrai žino ką daro, semdamiesi stiprybės iš senojo skeltanagystės raugo.
Ta pačia proga verta pastebėti, kad maždaug 80 proc. nuotykių filmų Rusijos valstybinėse TV taip ar kitaip plėtoją siužetą apie atitarnavusius, kaip skelbiama, atlikusius pareigą tėvynei desantininkus arba panašaus plauko kareivas, kuriuos likimas neva vardan idealų vėl priverčia pakelti ginklą, įsivelti į nelegalaus pobūdžio kruvinas intrigas. Tai netiesioginis įrodymas, kad už oficialių fasadų bandoma palaikyti pusiau oficialios arba net visai neoficialios, nugrūstos į pogrindį (kai kurie rusų samdiniai Ukrainoje jau seniai yra užsitarnavę oficialų karo nusikaltėlio statusą) skeltanagystės gyvastingumą dėl tų pačių imperinių interesų užtikrinimo siekio visomis priemonėmis.
Rusų kultūra nė iš tolo neduoda preteksto kurti skeltanagių kultūrą, tačiau skeltanagių kultūra, kurią savo įnašu savaip „pratutino“ ne vienos tautos mankurtai, taigi, tikėtina ir lietuviai, - norime to, ar nenorime, -visų pirma yra rusakalbė kultūra.
Rusakalbė kultūra yra priešinga rusų kultūrai, o ypač rusų kalbai, taigi savo kultūrą gerbiantiems rusams ir rusų kalbai nuoširdžiai linkėtume atsilaikyti prieš tą nususinimo stichiją, kuri paprastai yra vadinama rusakalbe kultūra.
