Šiauliuose dislokuoti Jungtinės Karalystės naikintuvai „Eurofighter“ įspėja perdaug priartėjusius Rusijos karinius lėktuvus, ir paviešina šios pavojingos akistatos nuotraukas. Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė – prezidentė – pasiūlo Seimui naujuoju kariuomenės vadu skirti generolą majorą Joną Vytautą Žuką, o pastarasis prisistatymą Seime pradeda ne nuo tradicinio „kaip viskas bus gerai“, o nuo „kaip viskas yra blogai“.
Kertu lažybų, nuo pat 1991 metų sausio iš Seimo posėdžių salės tribūnos nebuvo nuskambėję žmogaus su generolo antpečiais įspėjimų, jog Lietuvai dėl nenuspėjamų įvykių Rytų kaimynystėje gali tekti kautis, ir tai kurį laiką teks daryti vieniems.
Ir tą pačią dieną, lyg gražioje viešųjų ryšių akcijoje, Seimas imasi nagrinėti biudžeto įstatymo pataisų, numatančių dar šiemet skirti kariuomenei papildomai 130 milijonų litų. Suma, kurią dar prieš kelias savaites premjeras ir finansų ministras viešai vadino nerealistiška. Pataisų teikėjas – tas pats krašto apsaugos ministras, kuris dar prieš keturis mėnesius savo veiklos gairėse tenkinosi vizija 2020 metais pasiekti 1,2 proc. BVP gynybos išlaidų lygį.
Linksmo dėdės įvaizdis
Kodėl kandidatui Jonui Vytautui Žukui galima prognozuoti sėkmę Seime? Viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius „Facebook“ paskyroje pastebėjo, kad pretendentas sulauks palaikymo vien dėl savo bendro „linksmo dėdės" įvaizdžio, kurio pastebimas akcentas - smagūs ūsai. Asmeniškai man generolas majoras J.V.Žukas panašus į pokario fotografijose matytą tipažą - „smetonišką“ istorijos mokytoją, išėjusį į mišką ir tapusį žaliukų vadu.
Istoriko išsilavinimą turintis generolas, kalbėdamasis su žurnalistais po apsilankymo Prezidentūroje, ir Seime kreipdamasis į parlamentarus, nebuvo „linksmas dėdė“ ir akcentavo visiškai nelinksmus dalykus – kariuomenė sukomplektuota mažiau nei per pusę, ginkluotė pasenusi. J.V.Žukas, panašu, nusiteikęs rimtam ginčui su krašto apsaugos sistemos strateginiame lygmenyje dirbančiais kolegomis, pirmiausia, su taip pat kandidatu į kariuomenės vado pareigas laikytu brigados generolu Gintautu Zenkevičiumi.
Pastarasis ministro Juozo Oleko pavaldinys, vadovaujantis KAM Pajėgumų ir ginkluotės direktoratui, gegužę interviu oficialiam ministerijos leidiniui „Karys“ teigė, „kad kitas Rusijos agresijos žingsnis negali būti nei Lietuva, nei Latvija ar Estija, nes kitaip tai reikštų Trečiąjį pasaulinį karą“.
Generolas majoras J.V.Žukas, teigė manąs, jog priešingai, „Lietuvai, Baltijos šalims, Lenkijai ypač aktualu būti pasiruošus pasitikti grėsmės, kurios gali kilti netikėtai“, nes Rusijos veiksmai ir padėtis Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje gali būti neprognozuojami. Anot kandidato į kariuomenės vado postą, būtina stiprinti Lietuvos kariuomenės gebėjimą veikti ir gintis savarankiškai, nes NATO ir ES greitojo reagavimo pajėgos turi savo reagavimo laiką. Taip pat būtina išugdyti kariuomenės gebėjimus atremti naujas nekonvencines grėsmes, „žaliųjų žmogeliukų“ invaziją, naujus kariavimo būdus, kuriuos Rusija taiko Ukrainoje.
Jei Seimas pritars J.V.Žuko kandidatūrai, naujajam kariuomenės vadui gali tekti dirbti keistomis sąlygomis. Viena vertus, nedviprasmiška parama jam būtų garantuota iš prezidentės. Parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tikėtina, taip pat remtų jo iniciatyvas ir veiksmus.
Gegužės pabaigoje NSGK, vertindamas Krašto apsaugos ministerijos veiklos rezultatus, pateikė krašto apsaugos sistemai pluoštą siūlymų, kurių dauguma sutampa su J.V.Žuko įvardytais prioritetais – kariuomenės personalo samdymas ir rengimas, mobilizacinio rezervo plėtimas, ginkluotės įsigijimai, finansavimas ir kt.
Prieštaringi pareiškimai
Kita vertus, J.V.Žukas įžengs į miglotus krašto apsaugos ministerijos vadovybės kuluarus. Ministras J. Olekas, kartu su partija patyręs triuškinamą pralaimėjimą Europos Parlamento rinkimuose, vos per keletą dienų iš pagrindų pakeitė savo retoriką, už kurią pastaruosius kelis mėnesius susilaukdavo griežtos kritikos.
Tiek susitikdamas su prezidente, tiek viešomis progomis J.Olekas pripažįsta Rusijos keliamą grėsmę, deklaruoja gynybos išlaidų didinimą, valios gintis patiems būtinumą, propaguoja aktyvesnę sąveiką su NATO sąjungininkais ir jų didesnį karinį vaidmenį regione. Lyg nebūtų buvę 3-4 mėnesių senumo jo siūlymų Rusijos agresijos Kryme akivaizdoje „miegoti ramiai“ ir „neperpilti sklidino puodo“ dėl NATO pajėgų dislokavimo Baltijos šalyse, kitų prieštaringų bei su kompetencija prasilenkiančių teiginių.
Kitaip tariant, jau mėnesį po EP rinkimų J.Oleko nėra už ką kritikuoti. Kiekvienas Lietuvos pilietis laisvas savaip interpretuoti J.Oleko virsmų priežastis – praregėjimas, troškimas politiškai išlikti, užkulisiniai politiniai susitarimai?
Kaip jie dirbs kartu?
Ir kaip paaiškinti prezidentės teiginius, kad krašto apsaugos ministro veikla ją tenkina? Aiškumas atkeliaus netrukus, socialdemokratams atlikus savo ministrų rokiruotę, o prezidentei – peržiūrėjus ministrų kabineto sudėtį. Jei J.Olekas liks poste, o J.V.Žukas bus patvirtintas kariuomenės vadu, pastarajam kils nemažai dilemų.
Ar galima tikėti ministru, kuris kaitalioja savo poziciją iš esmės priklausomai nuo rinkimų rezultatų? Ir kuria jo pozicija tikėti? Dabartine ar ankstesne? Ir ar kariškių teikiami kariniai patarimai netaps politinių aplinkybių įkaitais?
Ar kartu su ministru „atsivertė“ jam ilgą laiką pataikavę artimosios aplinkos atstovai? Juk kadenciją baigęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius taip pat mėgino teikti kompetentingus karinius patarimus ministrui J.Olekui, tačiau pastarasis pradėjo kliautis savo aplinkoje suburtų aukštųjų karininkų patarimais, faktiškai izoliuodamas kariuomenės vadą. Seimui balsavus už A.Pociaus atleidimą, J.Olekas jam net nepadėkojo, nors beveik dvejus metus dirbo kartu.
Todėl kandidatas į kariuomenės vado postą J.V.Žukas, viešai kalbėdamas apie grėsmes valstybei, meta iššūkį išoriškai nematomai krašto apsaugos sistemos inercijai.
J.V.Žuko pusėje – ne tik valstybės vadovės palaikymas, bet ir kasdien auganti visuomenės parama, jos susirūpinimas krašto gynybos aktualijomis.
A.Matonis yra portalo lrytas.lt gynybos apžvalgininkas
