Dėl pirmųjų dviejų dar galima ginčytis, bet pasinėrimas į paskutinįjį nubraukia bet kokias lietuvių pastangas apsibrėžti save kaip autentiškais bruožais pasižyminčią tautą. Ir tegu nenuskamba tai kaip pseudopatriotiniai dėjavimai.
Marijos žemės tauta nėra pati laimingiausia lyginant su kitų žemių gyventojais. Tačiau kol tas nepa(si)tenkinamumas neapsiriboja maistu ir lova, (auto)ironijos pagalba netampa fanatišku (autorius atsiprašo dėl dažnų skliaustelių) – viskas tvarkoj.
Storžieviškai pašaipūs bambekliai baltai – įdomesni už perdėtai besišypsančius ir nuobodžiai korektiškus vakariečius. Tačiau, kai net ir labai nepatenkinta tauta persikelia į „Facebook“, jai viskas ten patinka ne mažiau nei kokiems laimingiems danams. Mygtuko „nepatinka“ nebuvimas – ne pasiteisinimas.
Šiaip jau informacinių technologijų srityje nagingi lietuviai tikrai būtų sugalvoję ir Marcui Zuckenbergui įkišę specialių „nepatinka“ mygtukų papildinį „Facebook“ vartotojams Lietuvoje. Špyga – daug lietuviškesnis simbolis už iškeltą nykštį. Šakės, kirvis, akmuo ar grūmojantis kumštis taip pat puikiai įsitvirtintų lietuviškoje socialinių tinklalapių bendruomenėje.
Išskirtinės asmenybės galėtų užsisakyti vardinį neigiamą požiūrį išreiškiantį mygtuką, pavyzdžiui, Egidijus Dragūnas – nuskeltą šampano butelį. Dar palankiau, jei „Facebook“ įvestų diferencijuotą like‘ų limitą kiekvienai valstybei pagal jos piliečių laimingumo indeksą. Tarkime, lietuvis galėtų išnaudoti penkis „patinka“ per mėnesį.
Taip like‘as virstų vertinga valiuta ir parodytų, kas iš tiesų yra esminga mūsų mielai niurzgančiai tautai, o kas tik like‘ini dalykai. Kita vertus, dar daugiau lietuvių emigruotų į vakarus, kur like‘ai švelniau ribojami.
Dar vienas antilietuviškas, bukas „Facebook“ elementas – „selfie“ arba asmeninukė. Lietuvaitės –vienos gražiausių pasaulyje, o su ne itin kokybiškomis fotokameromis ir prastame apšvietime atliekamų „selfie“ manija sudarko jų privalumus. Prie pat snukio prikištas telefonas išryškiną pagurklį, veido turinys atrodo ištemptas ir išlenktas tarsi gaublyje, prieš priartėjusią blykstę įsitempęs žvilgsnis toli gražu neprimena gilaus, o kūno privalumai tiesiog nepatenka į kadrą. Ką jau kalbėti, kai grožiu nepasižymintys, susireikšminę Lietuvos vyrai „Facebook“ bendruomenei desperatiškai demonstruoja savo apverktinus bruožus.
Kaip, ko gero, pasakytų nelabai gražus Petras Gražulis, lietuvaičiai per mažai išvaizdūs, kad reikalautų dėmesio ir propaguotų homoseksualizmą ar „selfie“. Prakalbus apie politikus, Lietuvos vyriausybė turėtų išskirti lėšų ir gražioms lietuvaitėms kasmet užsakyti po fotosesiją.
Ne kokioje dokumentų nuotraukomis pasižyminčioje skylėje, o Tomo Kaunecko ar Gedimino Žilinsko studijose. Taip pusėtini kadrai neterštų Lietuvos patelių įvaizdžio „Facebook“ platybėse, o profesionaliomis fotografijomis mūsų merginos viliotų į Lietuvą turtingus užsieniečius ir jų investicijas.
Be to, vertinys „asmeninukė“ – dar vienas kalbininkų nenuovokumo ir atitolimo nuo gyvenimo realijų pavyzdys. „Selfie“ paradoksaliai yra pats neasmeniškiausias ir šabloniškiausias ritualas pasaulyje, suvienodinantis taip besifotografuojančiųjų snukučius. Tad kodėl nepavadinus „visuomeninuke“?
Viešojoje maitinimo įstaigoje užsisakyto maisto ar pačių pagamintų skanėstų afišavimas socialiniame tinklalapyje – irgi kompleksuoto, uždaro, pilkus bulvinius patiekalus kertančio lietuvio esybei prieštaraujantis dėmesio troškimas, savęs garbstymas.
Gal prabangaus maisto likučius užsitėkškime ant baltų drabužių arba leiskime varlės šlaunelės galiukui kyšoti pro lūpų kamputį realybėje – taip dar platesnei auditorijai pranešime apie mūsų svarbius ir gurmaniškus gyvenimus.
Taip klostantis socialinio tinklalapio tendencijoms, ateityje galime tikėtis ne tik maitinimosi akto, bet ir dar intymesnių, higieninių veiksmų įamžinimo bei užfiksavimo. Nepamirškime, kad visa tai lydės platėjantis būsenų pasirinkimas: „jaučiasi laimingai“ papildys „beprotiškai fantastiškai“, „afigienai“ ir kitos. Juk Lietuvos gyventojams nuo per dažnų šypsenų skauda veido raumenis, o šypsenėlių ir besijuokiančių veidukų suvartojama nenatūraliai daug. Visko matę ir daug kam abejingi lietuviai yra vienos stabilios nuotaikos – blogos meistrai, tad nereikia čia apsimetinėti.
Poetė ir grafikos dizainerė Kamilė Asadauskaitė rašo, kad soc. tinklalapį derėtų vadinti sosk. tinklalapiu (nuo žodžio „soskė“), nes jis kaip ir čiulptukas tarsi kūdikiams dėmesio ir rūpesčio ištroškusiems žmonėms sukelia priklausomybę.
Visgi ar nevertėtų „Facebook“ įvardinti kaip SOS tinklalapio – erdvės, kur savo tapatybėje nebesusivokiantis lietuvis praranda seną gerą priešiškumą, laikina net kaimyno selfius ir šaukiasi pagalbos?
Mes palaikysim, kad ir kas iš tavęs likę. Bent jau palaikinsim palaikus.
