Tačiau nuo šių metų žemės ūkio subsidijavimas visoje ES keičiasi – jei iki šiol tam buvo skiriama net 51 proc. biudžeto, jau nuo 2014 m. ši dalis mažės iki 38 proc.
Esminė permaina – technika
Vis dėlto per dešimtmetį ES žemdirbystė Lietuvoje gerokai pasikeitė. Skaičiuojant paramą dažnai pamirštama atsižvelgti į tai, kad, nepaisant mažesnių tiesioginių išmokų, mūsų šalies žemdirbiai gavo reikšmingos įtakos turėjusią ES paramą ūkių modernizavimui.
Modernizuodami ūkius daugelis žemdirbių įsigijo šiuolaikiškesnių žemės dirbimo padargų, ekonomiškesnių traktorių, naujesnių javų nuėmimo kombainų. Šiandien laukuose beveik nebeliko technikos, kuria buvo dirbama Nepriklausomybės pradžioje.
Lietuvoje pradėta taikyti ir neariminė žemdirbystė arba netgi ražieninė sėja, kuomet žemės dirbimas visiškai supaprastinamas. Tai leido stipriai sumažinti gamybos sąnaudas, tačiau neilgam – dėl minimalaus žemės dirbimo pradėjo mažėti armens sluoksnis ir dirvožemiai pasidarė labai jautrūs klimatui, ypač - sausrai ir gausiems lietums.
Minimalios žemės dirbimo technologijos galėjo atsirasti tik tuomet, kai mus pasiekė naujausi tam skirti žemės dirbimo agregatai. Konservatyvaus požiūrio į žemės dirbimą teko atsisakyti.
Sistemos susilygino
Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos ir ES senbuvių žemdirbystės sistemos susilygino. Pavyzdžiui, mūsų šalyje jau platinamos tos pačios augalų sėklos, sudarytos galimybės įsigyti tokios pačios technikos. Taip pat panašus ir žemdirbių požiūris – į savo veiklą jie žvelgia kaip į pelno šaltinį.
Tai, kad žemdirbystės lygis nė kiek nenusileidžia ES senbuvėms, patvirtina ir Lietuvoje apsilankantys kitų šalių žemdirbiai. Taigi, susilyginus sistemoms bei technikai, esminiais skirtumais liko tik dirvožemio derlingumas ir gamtinės sąlygos.
Iššūkiuose yra ir privalumų
Vis dėlto ES subsidijų mažinimas privers ieškoti naujų žemdirbystės būdų bei pasitelkti kūrybiškumo. Subsidijos bus mažinamos ir ES senbuvių žemdirbiams, kurie gaudavo jas kur kas didesnes.
Tuo tarpu Lietuvos žemdirbiams bus lengviau prisitaikyti, nes lėšos ir taip buvo mažesnes, o supirkimo kainos buvo vienodos. Tam tikra prasme mūsų žemdirbiai turėjo ne vienodas konkurencines sąlygas. Stambesnių ūkių žemdirbiai didelę dalį žemių nuomodavo, todėl ir tos subsidijos, galima sakyti, atitekdavo jos savininkams, kurios įsiliedavo į šalies ekonomiką.
Taigi, žemdirbystė neišvengiamai ateityje turės būti ekonomiškai efektyvesnė, nes tai taip pat yra verslas, ypač jei subsidijos bus modeliuojamos. Dėl to ūkiai turės dar labiau stambėti, nes tik stambus ūkis gali būti ekonomiškai efektyvus.
Komentaro autorius yra konsultacijų ir inovatyvių produktų žemdirbystei bendrovės „Kustodija“ direktorius.
