Šis epizodas buvo suvaidintas socialinėje reklamoje, tačiau istorija – tikra.
Tai nutiko prieš šešerius metus. Uostamiesčio autobuse kontrolierė užsipuolė juodaodį studentą ir išvadino jį beždžione. Nors žmogaus teisių gynėjai tada griežtai sukritikavo savivaldybės įmonę ir jos darbuotojos elgesį, moteriškė nuobaudų nesulaukė – buvo tik įspėta.
Tuo metu, maždaug 2007–2009 metais, Lietuvoje gyvenantys imigrantai iš Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos nuolat patirdavo smurtą. Dažniausiai jie būdavo pravardžiuojami ir įžeidinėjami, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai odos spalvą buvo mėginama „gydyti“ kumščiais.
Turbūt garsiausiai nuskambėjo istorija, kaip tais pačiais metais, kai Klaipėdoje kontrolierė užpuolė tamsiaodį vaikiną, Vilniuje buvo sumušta juodaodė atlikėja Berneen.
Tačiau visuomeninių organizacijų atstovai sako, jog padėtis Lietuvoje smarkiai pasikeitė. Mūsų šalis tapo pakantesnė ir svetingesnė svetimšaliams. Tai rodo net ir jaunojo juodaodžio žemaičio, kuris vaidino socialinėje reklamoje, istorija – berniukas yra Plungės miesto numylėtinis.
Nebepuldinėja kitataučių
Padėtis pradėjo keistis maždaug 2010 metais. Lietuva jau buvo Europos Sąjungos, NATO narė ir priklausė Šengeno zonai. Į mūsų šalį atvykdavo vis daugiau užsieniečių, kurie čia kūrė verslus, dirbo specialistais, savanoriais, studijavo arba bandė pažinti mūsų kultūrą. Be to, reaguodama į nemalonius incidentus su kitataučiais, mūsų visuomenė ir teisėsauga aiškiai parodė, kad nesitaikstys su nepakantumu ir smurtu.
Išpuoliai prieš svetimšalius tapo tokie reti, kad nevyriausybinių organizacijų atstovai sako, jog tokių nemalonių incidentų mūsų šalyje beveik nebėra.
„Tikslius skaičius pasakyti labai sunku, nes tai nėra sociologinis tyrimas ar apklausa. Tiesiog mes nuolat bendraujame su nevyriausybinėmis organizacijomis, universitetais, kurie priima savanorius ir studentus iš užsienio. Bendraujame ir su pačiais atvykstančiais žmonėmis, todėl apie padėtį žinome ne iš statistikos duomenų, o iš pirmųjų lūpų“, – sakė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro vadovas Martinas Žaltauskas.
Specialistai sako, kad Lietuvoje gyvenantys juodaodžiai, azijiečiai, musulmonai teigia nesusiduriantys mūsų šalyje su patyčiomis, smurtu ar diskriminacija.
Tačiau jie susiduria su kita problema.
Nustebino lietuvių šaltumas
„Lietuvoje galiu jaustis lyg namuose. Jūsų šalis taip pat yra posovietinė, todėl su jaunais žmonėmis galiu kalbėti angliškai, o su vyresniais – rusiškai“, – emocingai pasakojo Tereza Minasyan, savanorė iš Armėnijos. Mūsų šalyje ji gyvena ir dirba jau dešimt mėnesių. Mergina gyrė Lietuvos architektūrą, kultūros laimėjimus, muziejus, gryną orą ir jaunų lietuvių aktyvumą. Tačiau mūsų šalyje savanorė susidūrė su neįprasta problema – lietuviai yra uždari, šalti ir nenori padėti svetimšaliams.
„Žmonės nesupranta, kad jie yra mažos šalies gyventojai ir jiems patiems labai svarbu, jog jais domėtųsi kitos šalys, kitokie žmonės. Ne tik internete paskaitytų apie Lietuvą, bet ir atvažiuotų pajusti kultūrą. Lietuviai turėtų atverti savo mintis kitokiems žmonėms“, – kalbėjo mergina iš Armėnijos.
Ji sakė, kad problemų kyla tada, kai bando kalbėti rusiškai. Pavyzdžiui, vienos Vilniaus ligoninės darbuoja armėnei pareiškė, jog mergina turėtų būti laiminga mokanti rusų kalbą. Aišku, vyresnio amžiaus ligoninės darbuotoja nemokėjo nei angliškai, nei vokiškai.
„Lietuviai kartais elgiasi labai nedraugiškai. Jei aš paprašau pagalbos, jie sako „ne“. Jei tu negali man padėti, gal žinai, kas gali? Man tai būtų dar viena galimybė. Bet žmonės sako „ne“, – apie mūsų gyventojų uždarumą kalbėjo Tereza.
Mergina sako, jog susvetimėjimas – didelių miestų ir sostinių problema.
„Negaliu vienareikšmiškai teigti, kad visa Lietuva yra tokia, nes aš nebuvau mažuose miestuose ir kaimuose. Ten žmonės būna atviresni ir nuoširdesni“, – svarstė savanorė iš Armėnijos.
Tolerancija – emigracijos rezultatas
Nevyriausybinių organizacijų atstovai sako, jog mažuose Lietuvos miestuose ir kaimuose padėtis blogesnė nei Vilniuje. Sociologiniai tyrimai rodo, kad sostinėje žmonės yra pakantesni. Tai ir yra viena priežasčių, dėl kurių pastaraisiais metais Lietuvos visuomenė tampa tolerantiškesnė.
„Daugiausia žmonių išvyksta iš mažesnių miestelių ir kaimų, kur tolerancijos yra daug mažiau. Jie išvyksta dirbti į Angliją, Airiją ar Skandinavijos šalis, pamato ten kitokią kultūrą, kitokių žmonių, juodaodžių, azijiečių ir supranta, kad jie niekuo nesiskiria nuo mūsų“, – kalbėjo M.Žatauskas.
Kitaip tariant, emigracija pavertė Lietuvą tolerantiškesne valstybe.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai teigia, kad mūsų visuomenė taptų dar pakantesnė, jei šalia savęs lietuviai matytų daugiau kitų tautybių ar tikėjimo atstovų.
„Šiuo atveju labai smarkiai gali prisidėti savanoriai. Savanorystė yra būdas pristatyti Lietuvai kitų tautų atstovus ir atvirkščiai – juk į savo šalis grįžę savanoriai pasakos ten apie Lietuvą savo draugams“, – sakė kultūros centro „In Action“ vadovas Andrius Bečys. Jis mano, kad megzti tokius neformalius ryšius Vyriausybei galėtų padėti nevyriausybinės organizacijos, kuriose dirba savanoriai.
