Valstybių vadovų nuomonė nėra individuali ir prieš pareiškiant savo poziciją reikia pagalvoti, ar piliečiai tave parems.
Yra sprendimų, kurie neprieštarauja demokratinės tradicijos logikai ir nereikalauja nuolatinio pasitikrinimo, pozicija ir opozicija dažnai sutaria, bet iškilus išskirtiniams atvejams demokratinių visuomenių lyderiai norom nenorom gręžiasi į tuos, kurie juos rinko.
ES ir JAV visuomenės nevienodai reaguoja į savo valstybių užsienio politiką, todėl visiškai nekeista, kad bendros pozicijos neranda ne tik ES valstybės, bet ir ES bei JAV. Ypač dėl ekonominių sankcijų Rusijai.
Todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje apribojęs kitą pakenksi ir sau. Vos B.Obamai užsiminus apie rimtesnes ekonomines sankcijas Rusijai, bemat pradėjo protestuoti JAV verslininkai.
Galbūt individualiai A.Merkel labiau nei neigiamai vertina V.Putino dabartinę politiką, bet ji priversta atsižvelgti, ką realiai Vokietijos ekonomikos labui veikia buvęs kancleris G.Schroderis.
Austrijos prezidentas H.Fischeris V.Putino vizito metu aiškiai pasakė: sankcijos problemų nesprendžia, reikia diplomatinių priemonių. Ir prieš Rusijos prezidento vizitą į Austriją nesakė, kad jo politika šiuo metu panaši į A.Hitlerio. Negana to, murmant kitoms ES valstybėms pasirašė sutartį su Rusija dėl dujų Pietų srauto.
Maskva nuo senų laikų labai gerai žino Vakarų Europos polinkį į materialines vertybes, todėl be didelio vargo įveikė pradinį egzaltuotą pasipiktinimą „azijietiškais“ Rusijos metodais. Pašūkaus, pažiūrės, kad nelabai naudinga, ir nutils - taip Kremlius suvokia Vakarus. Ir tą suvokimą patikrina praktiškai.
Iliustracija - mums prieš akis. Krymą Rusija užėmė pasauliui nespėjus nė sumirksėti. Palyginkime reakcijos amplitudę iškart po agresijos ir dabar. Po kelias savaites trukusio pasipiktinimų ir prakeiksmų pliūpsnio per pastaruosius tris mėnesius Krymo aneksija nebuvo paminėta jokiame europiniame oficialiame politiniame forume. Taip, kaip dar neseniai Abchazija ir Pietų Osetija.
Vakarai prarijo dar vieną piliulę. Įsitikinęs, kad ateityje bent keliolika metų NATO nepasirodys nei Ukrainoje, nei Gruzijoje, o Vakarai dar ilgai stumdysis dėl ekonominių sankcijų, V.Putinas konfliktą išplėtė į Rytų Ukrainą.
Stumdydama kariuomenę Ukrainos pasienyje Rusija sukėlė sąmyšį visame pasaulyje. Ir labai daug sužinojo, kaip aplinkinės valstybės yra pasiruošusios galimiems kariniams iššūkiams. Maskva negailėjo pinigų neeiliniams kariniams mokymams, jėgos demonstravimui, Vakarai taip pat buvo priversti atsakyti tuo pačiu.
Rusijos karinė žvalgyba dirbo ir tebedirba išsijuosusi. Paaiškėjo reali gynybinė situacija NATO ir ne NATO valstybėse prie Baltijos jūros. Patikrinta tų valstybių psichologinė nuotaika, patriotizmo lygis. Užrašyta, ką privačiai apie savo strateginius partnerius kalba Lenkijos vadovai.
Manau, kad Lietuvoje vykstančios diskusijos apie valstybės gynybą, dalyvaujant kariškiams, Rusijos šnipams suteikia gerą progą lengvai sau uždirbti duoną. Ypač ko trūksta ginkluotėje ir ką dar reikėtų įsigyti.
Ir visam pasauliui parodė, kas atsitiko Ukrainos kariuomenei po dvidešimties valstybės apvogimo metų. Su tokia armija gali kautis ir gerai slapta apginkluoti samdinių būriai.
Rusijos Dūma, be diskusijų leidusi kariuomenei peržengti Ukrainos sieną, be diskusijų, akcijai pasibaigus, okupavus Krymą, leidimą atšaukė. Vakarų valstybių tonas V.Putino atžvilgiu iškart sušvelnėjo ir paaštrėjo ginčai tarpusavyje.
Maskvai tai ir reikėjo įrodyti: į materializmą linkusi Vakarų visuomenė nėra tvirta dvasiškai ir dėl individualių pragmatiškų interesų labai greitai suskyla.
Kas matyti horizonte? Maskva ir toliau ne vien morališkai palaikys separatizmą Ukrainoje. Tačiau Rusijai reikia visos Ukrainos, o ne kokios nors jos dalies. Kadangi vyks išankstiniai parlamento rinkimai, Rusijos pajėgos bus mestos ieškoti savų žmonių Radoje.
V.Putino aplinkos ekonomistai įtikinėja, kad rudenį Ukrainą ištiks ekonominė katastrofa. Rusijos žvalgyba per įtakos agentus dirbs su Vakarų Europos verslininkais, kad jie ne vien užuominomis leistų suprasti savo valstybių vyriausybėms bendrą Rusijai norimų taikyti ekonominių sankcijų žalą. Ir jiems pasiseks.
Europietiškos vyriausybės paiso verslininkų nuomonės. Be to, rudenį laukia net du referendumai dėl savarankiškų valstybių sukūrimo Katalonijoje ir Škotijoje. Karštos diskusijos užvirs visoje ES ir ypač dėl Europos bendrijai pavojingiausio taško - Katalonijos. Savo valandos laukia baskai.
Tikėtinas ir aštrus nuomonių išsiskyrimas tarp didžiųjų ES valstybių. Rusija tikrai nepraleis progos parodyti ukrainiečiams, į kokią miglotą ateitį jie veržiasi. Atsirado dar vienas veiksnys - Irakas. ES vadovų darbotvarkėje jau dvi temos. Ir dar nežinia, ar Irakas neužgoš Ukrainos.
Lietuvos vadovų požiūris į agresyvią Rusijos politiką visada buvo aiškus, skautiškas, be kompromisų, neapsunkintas atsargių verslininkų nuomonės. Tačiau tai, kad D.Grybauskaitė palygino V.Putiną su A.Hitleriu ir J.Stalinu, didelio įspūdžio Maskvoje nepadarė.
Patriukšmavo vienas Dūmos politikas, ir viskas. V.Putinui atsakas nerūpėjo, jis jau ruošėsi į Austriją, kurios vadovas taip neprasivardžiuoja.
