Kai A.Kupčinskas viešai paskelbė apie planus miesto vaizdą darkančias senienas sulyginti su žeme, net aplinkos ministras V.Mazuronis pritariamai linksėjo galva. Viskas atrodė paprasta ir patrauklu. Laikas bėga, tačiau konkrečių sprendimų nematyti.
Pirmajam bandymui miesto valdžia nusižiūrėjo Želvos gatvės 12-uoju numeriu pažymėtą 26 butų namą.
Geresnį taikinį griovimui sunku aptikti. Prieš kelerius metus gaisro nuniokotas namas priklauso savivaldybei. Pastaruosius du dešimtmečius jame buvo įkurdinti nuosavos pastogės neturintys kauniečiai, tačiau šiuo metu užimti tik trys butai. Statinio būklė tokia, kad daugeliui žmonių baisu net įžengti į vidų – pro langus švilpauja vėjas, lūžta grindys, nuo lubų byra tinkas.
Name įsikūrusi daugiavaikė motina patvirtino – nukritęs tinko gabalas sužalojo berniuko galvą, teko jį vežti į ligoninę.
Kodėl šis statinys dar nenugriautas ir neliejami pamatai naujam daugiabučiui? Paaiškėjo, kad nėra paprasta tai padaryti, o pačiai savivaldybei tai būtų pernelyg sudėtinga užduotis.
Griūvančiame name įrengtas šilumos mazgas, kuris šiluma aprūpina ir gretimą tokio paties dydžio, tačiau šiek tiek geriau išsilaikiusį gyvenamąjį pastatą. Šio gyventojai nenori žiemą likti be šildymo ar pirkti elektrinių radiatorių.
A.Kupčinskas užsiminė, kad galbūt vertėtų į kitą vietą iškeldinti ir gretimo namo gyventojus, nes tuomet teritorija būtų patrauklesnė investuotojams. Šis namas taip pat priklauso savivaldybei, užimta tik maždaug pusė butų.
Sudominti investuotojus šiuo projektu išties reikės nemažai pastangų arba miesto valdžiai teks smarkiai nuleisti reikalavimų kartelę. Dabar svarstoma, kad nugriautų daugiabučių vietoje statybininkai galėtų įsirengti gyvenamuosius namus savo reikmėms, o kitoje vietovėje privalėtų pastatyti socialiniam būstui skirtus daugiabučius.
Jeigu Želvos gatvėje iškiltų bent 5 aukštų šiuolaikiškas gyvenamasis namas, verslininkams toks projektas turbūt būtų patrauklus, tačiau urbanistai perspėjo: šioje vietovėje pastatų aukštingumas smarkiai ribojamas, todėl naujasis namas būtų net mažesnis negu esamas. Galimybes jį plėsti smarkiai riboja nauji reikalavimai dėl automobilių stovėjimo ir vaikų žaidimo aikštelių.
Ar pardavę butus statybininkai už gautus pinigus sugebėtų pastatyti kad ir kuklesnį daugiabutį kitoje vietoje ir dar užsidirbti bent šiek tiek pelno? Gerokai paprasčiau jiems tiesiog įsigyti žemės sklypą, pastatyti namą ir ramiai pardavinėti butus atsigaunančios nekilnojamojo turto rinkos fone, neturint jokių įsipareigojimų savivaldybei.
Tarkime, susidomėjusiųjų atsirastų. Tuomet savivaldybei tektų atlikti visas paslaugų pirkimo procedūras, o jeigu kažkas sumanytų skųsti rezultatus teismui, kranus Želvos gatvėje išvystume po 2–3 metų.
Meras A.Kupčinskas ryžto nepraranda: seniausius miesto daugiabučius teks griauti, nes jų atnaujinti neverta.
Galbūt jis teisus, tačiau dalį namų renovuoti tikrai galima, bet proveržio nematyti. Kas atsitiko? Atrodytų, dauguma gyventojų jau suprato renovacijos naudą ir suvokė, kad tai nėra baisi finansinė našta.
Gyventojams nusprendus atnaujinti būstą, tenka atlikti sudėtingas procedūras, kurias baigus prasideda konkretūs darbai, tačiau didžioji dalis rūpesčių gula ant daugiabučius prižiūrinčių bendrovių pečių.
Jos privalo pristatyti investicijų planą ir pastato energetinio naudingumo sertifikatą, patvirtinti investicijų planą daugiabučių namų butų savininkų susirinkime, organizuoti techninio darbo projekto parengimą ir išrinkti statybos rangovą, pateikti paraišką bankui, pasirašyti paskolos sutartį su banku, pasirūpinti statybos rangos darbų priežiūra, kredito bei palūkanų grąžinimu finansavimo įstaigai.
Ilgas darbų sąrašas, kurį pagal Kauno miesto savivaldybės energetinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programą pavesta atlikti daugiabučių administratoriams.
Sunku patikėti, tačiau dažnai jų darbuotojai stengiasi atkalbėti gyventojus nuo renovacijos, nes tai esą labai brangiai kainuoja, o efektas dar neaiškus. Keistoki samprotavimai, geriau jau atvirai tie žmonės prisipažintų, jog nenori papildomo darbo ir rūpesčių.
Gal Kauno valdžiai vertėtų pasidomėti, ką susirinkimuose su kauniečiais kalba daugiabučių administratorių atstovai ir kaip žlugdoma miesto tarybos patvirtinta programa?
„Laikinoji sostinė“
