Kai A.Kupčinskas viešai paskelbė apie planus miesto vaizdą darkančias
senienas sulyginti su žeme, net aplinkos ministras V.Mazuronis
pritariamai linksėjo galva. Viskas atrodė paprasta ir patrauklu.
Laikas bėga, tačiau konkrečių sprendimų nematyti.
Pirmajam bandymui miesto valdžia nusižiūrėjo Želvos gatvės 12-uoju
numeriu pažymėtą 26 butų namą.
Geresnį taikinį griovimui sunku aptikti. Prieš kelerius metus gaisro
nuniokotas namas priklauso savivaldybei. Pastaruosius du dešimtmečius
jame buvo įkurdinti nuosavos pastogės neturintys kauniečiai, tačiau šiuo
metu užimti tik trys butai. Statinio būklė tokia, kad daugeliui žmonių
baisu net įžengti į vidų – pro langus švilpauja vėjas, lūžta grindys,
nuo lubų byra tinkas.
Name įsikūrusi daugiavaikė motina patvirtino – nukritęs tinko gabalas
sužalojo berniuko galvą, teko jį vežti į ligoninę.
Kodėl šis statinys dar nenugriautas ir neliejami pamatai naujam
daugiabučiui? Paaiškėjo, kad nėra paprasta tai padaryti, o pačiai
savivaldybei tai būtų pernelyg sudėtinga užduotis.
Griūvančiame name įrengtas šilumos mazgas, kuris šiluma aprūpina ir
gretimą tokio paties dydžio, tačiau šiek tiek geriau išsilaikiusį
gyvenamąjį pastatą. Šio gyventojai nenori žiemą likti be šildymo ar
pirkti elektrinių radiatorių.
A.Kupčinskas užsiminė, kad galbūt vertėtų į kitą vietą iškeldinti ir
gretimo namo gyventojus, nes tuomet teritorija būtų patrauklesnė
investuotojams. Šis namas taip pat priklauso savivaldybei, užimta tik
maždaug pusė butų.
Sudominti investuotojus šiuo projektu išties reikės nemažai pastangų
arba miesto valdžiai teks smarkiai nuleisti reikalavimų kartelę. Dabar
svarstoma, kad nugriautų daugiabučių vietoje statybininkai galėtų
įsirengti gyvenamuosius namus savo reikmėms, o kitoje vietovėje
privalėtų pastatyti socialiniam būstui skirtus daugiabučius.
Jeigu Želvos gatvėje iškiltų bent 5 aukštų šiuolaikiškas gyvenamasis
namas, verslininkams toks projektas turbūt būtų patrauklus, tačiau
urbanistai perspėjo: šioje vietovėje pastatų aukštingumas smarkiai
ribojamas, todėl naujasis namas būtų net mažesnis negu esamas.
Galimybes jį plėsti smarkiai riboja nauji reikalavimai dėl automobilių
stovėjimo ir vaikų žaidimo aikštelių.
Ar pardavę butus statybininkai už gautus pinigus sugebėtų pastatyti kad
ir kuklesnį daugiabutį kitoje vietoje ir dar užsidirbti bent šiek tiek
pelno? Gerokai paprasčiau jiems tiesiog įsigyti žemės sklypą, pastatyti
namą ir ramiai pardavinėti butus atsigaunančios nekilnojamojo turto
rinkos fone, neturint jokių įsipareigojimų savivaldybei.
Tarkime, susidomėjusiųjų atsirastų. Tuomet savivaldybei tektų atlikti
visas paslaugų pirkimo procedūras, o jeigu kažkas sumanytų skųsti
rezultatus teismui, kranus Želvos gatvėje išvystume po 2–3 metų.
Meras A.Kupčinskas ryžto nepraranda: seniausius miesto daugiabučius
teks griauti, nes jų atnaujinti neverta.
Galbūt jis teisus, tačiau dalį namų renovuoti tikrai galima, bet
proveržio nematyti. Kas atsitiko? Atrodytų, dauguma gyventojų jau
suprato renovacijos naudą ir suvokė, kad tai nėra baisi finansinė našta.
Gyventojams nusprendus atnaujinti būstą, tenka atlikti sudėtingas
procedūras, kurias baigus prasideda konkretūs darbai, tačiau
didžioji dalis rūpesčių gula ant daugiabučius prižiūrinčių bendrovių
pečių.
Jos privalo pristatyti investicijų planą ir pastato energetinio
naudingumo sertifikatą, patvirtinti investicijų planą daugiabučių namų
butų savininkų susirinkime, organizuoti techninio darbo projekto
parengimą ir išrinkti statybos rangovą, pateikti paraišką bankui,
pasirašyti paskolos sutartį su banku, pasirūpinti statybos rangos darbų
priežiūra, kredito bei palūkanų grąžinimu finansavimo įstaigai.
Ilgas darbų sąrašas, kurį pagal Kauno miesto savivaldybės energetinio
efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programą pavesta atlikti
daugiabučių administratoriams.
Sunku patikėti, tačiau dažnai jų darbuotojai stengiasi atkalbėti
gyventojus nuo renovacijos, nes tai esą labai brangiai kainuoja, o
efektas dar neaiškus. Keistoki samprotavimai, geriau jau atvirai tie
žmonės prisipažintų, jog nenori papildomo darbo ir rūpesčių.
Gal Kauno valdžiai vertėtų pasidomėti, ką susirinkimuose su kauniečiais
kalba daugiabučių administratorių atstovai ir kaip žlugdoma miesto
tarybos patvirtinta programa?
„Laikinoji sostinė“