Galbūt šią akimirką nerimsta jūsų draugas: „Ė, Jonai, ėėė.. Tai kur varom šiandien futbolo?“ Bet jūs esate kantrus ir gebate gerai susikoncentruoti, todėl vis dar skaitote šį tekstą. Aš, deja, jau nebegaliu to daryti. Tekstus skaitau probėgšmom su pragiedruliais ir protarpiais. Dažniausiai – trim bandymais. Kodėl? Nes aš turiu „Facebook“, kuris mirga marga visą mielą dieną... kartais net naktį.
Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Čia nėra priežasties savęs smerkti ar gėrėtis savimi, tai yra šie laikai, kai išvydę grėsmę horizonte, mes griebiamės ne ginklo, o telefono. Kai prieš save pasistatę lėkštę gardaus maisto, mes ne valgyti puolame, o fotografuoti. Kai frazė „Noriu išvysti tai savo akimis“ nebeteko prasmės ir ją pakeitė kita: „Reikia būtinai tai įamžinti telefonu.“ Ir įamžina. Žmonės dabar nuolatos kažką amžina – viską, tik ne savo ašaras, liūdesį, nevilties akimirkas.
Prieš dalindamiesi kuo nors socialiniuose tinkluose, kerpame save per pusę. Ir tą bjauresnę, tą su pilvu, spuogu, verkiančią ir nusivylusią slepiame kur nors baro kampe. O tą pasportavusią, su naujais rūbais, patraukliais draugais brinkstančią saulės atokaitoje pristatome publikai. Kodėl? Juk žmogus nenustoja būti gražus net kai verkia ar liūdi. Žmogus tobulas pats savaime.
Aš neįsivaizduoju, kaip anksčiau žmonės gyveno, kai nebuvo interneto ir socialinių tinklų. Ką jie darė? Rinkdavosi didelėmis kompanijomis, būdavo pasipuošę ir tikriausiai, be paliovos gyrėsi. Kas ką nuveikė, ką pamatė, kieno sūnus kur įsitaisė, kokią mašiną įsigijo. Nes atrodo, kad jeigu jokia akis to neregėjo ir jokia ausis nenugirdo, vadinasi, to ir nebuvo. Mums pasisekė labiau - „Facebook“ dėka nereikia tiek daug kalbėti – užtenka filmuoti ir paveiksluoti, o tai jau yra tvirti liudijimai to, kad gyvename ir mums sekasi.
Jeigu žmogus nė karto nėra įdėjęs savo maisto nuotraukų į „Facebook“, tai kyla klausimas, ar jis išvis valgo? O gal jo maistas atrodo taip bjauriai, kad nė ranka su telefonu nepakyla? Jeigu žmogus nė karto nėra pasižymėjęs, kokioje kavinėje būna, tai gal jis išvis niekur nebūna? Gal tas nuoboda niekur neina? Jeigu žmogus tris mėnesius nepakeitė savo profilio nuotraukos, - jis tikras nykena. Turi „Facebook“ tik 400 draugų? Tai reiškia, kad nė vieno tikrovėje. Jeigu žmogus retai ką nors parašo ar įkelia į „Facebook“ - man kyla klausimas, ar jis egzistuoja išvis.
Mes, šių dienų „Facebook“ gyventojai, esame susirgę savo gyvenimo deficito kūrimu. Mano vyras gražiausias, mano draugai linksmiausi ir mes lankomės įdomiausiose vietose. O jeigu dar turėčiau šunį, bent vieną kūdikį, automobilį... Uch! Kiek turtų, kiek naujos informacijos! „Facebook“ suteikia puikią galimybę kiekvienam pasijausti svarbiam ir ypatingam.
Tai man šiek tiek primena kompiuterinį žaidimą „Sims“, kur galėdavau pasistatyti namus tokius, kokių trokštu. Įvedusi slaptažodį „Rosebud“ leisdavau lietis savo vaizduotei. Štai ir „Facebook“ - susikuriu save ir savo gyvenimą tokius, kokius juos norėčiau matyti. Jeigu nepatinku sau nuotraukoje – pasidažau, uždedu filtrą, tinkamą šviesą... ir štai – netgi manęs nemėgęs kaimynas parašo: „Oho.“
Vienintelis trūkumas šio karštligiško dalijimosi gyvenimu yra kai susitinki su draugu. Senu, geru, seniai nematytu draugu. Ir pradedi sakinį: „O, žinai, aš gi buvau Amerikoj! Ir ten...“. „Žinau, ten buvo labai karšta ir dar akies krašteliu pamatei Umą Turman – mačiau „Facebook“ - negailestingai pertraukia tave draugas.
„A, na, taip. O dar – aš gi baigiau mediciną ir praeitą savaitę gavau diplomą!“. „Taip, taip.. Šitą irgi mačiau..“ - draugas ima po truputį žiovauti. Ir suvoki, kad nenustebinsi jo niekuo, nes jau visas pastangas ir visą informaciją panaudojai tam, kad nustebintum tuos 600 svetimų žmonių, kurie tūno pas tave „Facebook“.
Praėjusią savaitę buvau mėgiamos grupės koncerte. Minia ūžė ir šnypštė iš nekantrumo, kada gi tie pamišę vyrukai pasirodys ant scenos. Lauktoji akimirka išaušo ir – visą vaizdą užstojo telefonai. Tada mano galvoje naujai uždainavo A.Mamontovas: „Kai iškeliu rankas pasaulio vidury, tai tik 5-as „S“ - ar tu daugiau turi?“
Deja, aš turėjau viso labo 5-ą, tai ir laikiau jį tvirtai sugniaužusi kišenėje. Jau seniai pasidarė aišku, kad nufilmuotos koncertų ištraukos niekada iš naujo nebūna peržiūrėtos. Jas filmuoju dėl draugų ir kitų žmonių. Viliuosi, kad tai jiems padarys įspūdį: „Ei, žinot, aš čia Moderat koncerte buvau...“, bet jokio įspūdžio tai jiems nedaro ir džiaugsmas lieka tūnoti ten, kur užgimė, - mano viduje.
Sunku išturėti jausmus, mintis, įspūdžius savyje. Nežinau, ką su jais daryti. Teigiami dalykai įgauna prasmę, kai jais dalijuosi. Tik apmaudu, kad dažniausias dalinimosi būdas yra socialiniai tinklai. O dar juk yra draugo ranka, kurią nustvėrusi tempiu į tą pievą, kurią vakar mačiau. Kai dovanoju tą nuostabų muzikos albumą, kurio klausydama raudojau kaip močiutė.
Manau, kad aukščiausias tikslas, kurį žmogus gali pasiekti savo gyvenime, tai sugebėjimas gyventi čia ir dabar. Turėti tiek, kiek turi. Ir mokėti neturėti to, ko neturi. Man kartais atrodo, kad tai yra neįmanoma, bet aš to siekiu. Tik gaila, kad dar nesugebu ilgai suptis beprotiško grožio akimirkose – vos tik širdis persipildo džiaugsmo ir palaimos, kai pajunta, kad alsuoja tik šiuo vėju ir šiais laukais, - rankos ima konvulsingai kišenėse ieškoti telefono. Randa ir štai – išdygo mažytė sienelė tarp manęs ir šios akimirkos – mano telefonas, mano egzistavimo įrodymas.
