Geriau pagalvojus namų šeimininkių nusivylimas tėra nusenęs ir šiukšliadėžės vertas stereotipas. Vis dėlto dar pasitaiko įdomių atvejų. Girdėjau apie damą, kuri telefonu paprašyta įjungti televizorių ir pranešti Brazilijos ir Meksikos susitikimo rezultatą paslaugiai informavo: „84:53.“
Tačiau tai pavieniai atvejai. Moterys vis geriau supranta, kur kas kelerius metus mėnesiui dingsta jų vyrai. O idealiu atveju tuo metu į futbolo verpetą įsisuka kartu su gyvenimo partneriais. Būsiu neoriginalus, bet futbolas – daugiau nei žaidimas.
Didžiausias mano nusivylimas – taip ir nesupratau, kuo LRT televizijos siūlomas HD formatas skiriasi nuo įprasto. Arba šiuolaikiniai televizoriai per geri, arba jau laikas viešnagei pas okulistą. Vienas didžiausių šio čempionato atradimų – dabar futbolą žiūrime visiškai kitaip nei prieš dešimtmetį. Šį procesą iš esmės pakeitė socialinių tinklų epocha.
Žaidimas vis dažniau lieka, kalbant futbolo terminais, nuošalėje. Daug kas varžybas komentuoja feisbuke ir tviteryje. Kai kam skaityti ir rašyti žinutes socialiniuose tinkluose įdomiau už tai, kas tuo metu vyksta aikštėje.
Gerai tai ar blogai? Suteikia žaidimui spalvų ar niokoja jo dvasią ir esmę? Tiesą sakant, atsakymų nežinau. Per kiekvieną didesnį čempionatą ar olimpines žaidynes kritikos strėlės lekia į televizijos komentatorius.
Neketinu kritikuoti savo kolegų veteranų Nerijaus Kesmino ir Tautvydo Meškonio. Abu turi savo stilių, kalbėjimo manierą ir didelę patirtį, o man jų komentavimas visiškai tinka.
Pralinksmina N.Kesmino pamėgtos frazės „Štai taip“ ir „Sakykime taip“. Kadangi jas perėmė kiti kolegos, N.Kesminui reikėtų kreiptis į autorių teisių apsaugos specialistus.
Esu buvęs abiejose ekrano pusėse. Todėl puikiai žinau, kad komentatoriaus darbas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ramiai įsitaisęs ant sofos puikiai matai, kas vyksta stadione, gali vertinti žaidimą, pastebi ir futbolininkų, ir teisėjų klaidas.
Tačiau viskas pasikeičia, kai sėdi studijoje su ausinėmis, kai tuo pat metu tenka stebėti žaidimą, galvoti, ką kalbėti, klausytis kolegos (jei toks yra) ir dar žvilgčioti į kompiuterio ekraną.
O štai stebint čempionato apžvalgas apima liūdesys. Neturiu priekaištų laidos rengėjams dėl informacijos kiekio ir jos pateikimo. Liūdina tai, kad Lietuvoje trūksta futbolo specialistų, galinčių pasakyti ką nors tikro. Rungtynės analizuojamos paviršutiniškai, retai atsakoma į svarbiausią klausimą – kodėl viskas vyko taip, o ne kitaip?
Ar yra sprendimas? Man būtų įdomu studijoje matyti futbolą iki kaulų smegenų įsimylėjusius pramogų pasaulio atstovus Marijų Mikutavičių, Vytarą Radzevičių, Liną Kunigėlį, Martyną Starkų. Neabejoju, kad pokalbiai būtų ir išsamesni, ir linksmesni.
Lengvų, bet su išsamiomis smulkmenomis pokalbių apie futbolą teko matyti dokumentinių laidų cikle „Kelionė į Rio“, kurį rodė „Lietuvos ryto“ televizija: žinomi britų komikai prieš pasaulio futbolo čempionatą keliavo po Pietų Ameriką ir aiškinosi, ką šio žemyno gyventojams reiškia futbolas.
