„2005-aisiais mane įtikino, jog sodybą reikia įtraukti į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, tada ją padės restauruoti valstybė. Į visokias instancijas vaikščiojau, rašiau į aštuonių rajonų savivaldybes, kuriose paliko pėdsaką kunigas A.Skeltys. Tačiau iš visur gavau atsakymus: „Tai ne mūsų rajonas, kreipkitės į Šakių savivaldybę, – pasakojo S.Poniškaitis. – Kai viską pradėjau, nemaniau, jog bus taip sunku“.
S.Poniškaitis į Šakių rajono savivaldybę kreipėsi šių metų pavasarį, prašydamas pagalbos – suremontuoti kunigo A.Skelčio avarinės būklės gimtąjį namą ir sodybą.
„Savivaldybės komisija išnagrinėjo ir išanalizavo S.Poniškaičio prašymą. Prie pastato rekonstrukcijos savivaldybė negali ir neturi teisės prisidėti, nes tai yra privati nuosavybė.
Sodyba vertinga kaip medinis paveldas. Ji yra avarinės būklės“, – sakė Šakių rajono savivaldybės vyresnioji specialistė kultūros paveldui Inga Navlickienė.
S.Poniškaičio iniciatyva šalia sodybos buvo pastatytas koplytstulpis, prie namo pritvirtinta memorialinė lenta.
Dviejose vietose prie kelių buvo pastatytos nuorodos į kunigo A.Skelčio sodybą.
„Dėl nuorodų – kebli situacija. Kol nebus likviduota avarinė pastato būklė, negalima leisti lankytojų. Nuorodas, matyt, teks pašalinti“, – teigė I.Navlickienė.
S.Poniškaičiui skaudu, kad kunigo A.Skelčio atminimo išsaugojimas rūpi, regis, tik jam vienam.
Būsimas kunigas A.Skeltys gimė 1884 metais Želvėderiuose, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Italijoje, 1914 metais buvo įšventintas kunigu.
Jis, 1927 metais grįžęs į Lietuvą, Vytėnuose (Jurbarko rajonas) įkūrė pirmąją saleziečių įstaigą Lietuvoje.
Ši įstaiga rūpinosi neturtingais jaunuoliais, trokštančiais mokslo.
Saleziečių veiklos centras buvo nacionalizuotas 1946-aisiais. Kunigas buvo priverstas slapstytis. Saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje A.Skeltys mirė 1960 metais. Jis palaidotas Griškabūdyje (Šakių rajonas).
Stengdamasis įamžinti šviesios asmenybės atminimą S.Poniškaitis pagalbos kreipėsi į kelis Seimo narius, Vyskupų konferenciją, Vilkaviškio vyskupiją, tačiau paramos nepasiūlė niekas.
Į žemę smengantį senovinį namą, kultūros paveldo objektą, pagal šalies įstatymus, turi remontuoti pats jo savininkas S.Poniškaitis.
„Restauruojant privačia nuosavybe priklausantį valstybės saugomą nekilnojamąjį kultūros objektą, Kultūros paveldo departamentas atliktus darbus kompensuoja 50–80 procentų. Turite ieškoti papildomų lėšų ir užtikrinti pastatų išsaugojimą.
Kadangi esate pateikęs dokumentą, jog namas yra netinkamas gyventi dėl avarinės būklės, privalote iškeldinti šiuo metu sodyboje gyvenantį asmenį, aptverti namą įspėjamąja juosta ir užtikrinti, kad į namą niekas nepatektų.
Priešingu atveju departamento valstybinis inspektorius privalės patikrinti objektą, fiksuoti pažeidimus, susijusius su pastatų nepriežiūra“, – pribloškė S.Poniškaitį paveldosaugininkų reikalavimai.
Kunigo atminimu besirūpinančiam sūnėnui buvo paaiškinta, jog jis sodybą turi restauruoti už savo lėšas, ir tik po to sulauks kompensacijos.
S.Poniškaitis teigė galįs prisidėti nebent tūkstančiu litų: „2006-aisiais buvo sudaryta darbų sąmata. Ekspertai nustatė, jog darbai kainuotų 450 tūkst. litų. Iš kur juos paimti, jei esu neįgalus pensininkas?“.
Pusė milijono litų – tik viena S.Poniškaičio problema.
Kunigo A.Skelčio sodyboje gyvena S.Poniškaičio sesers sūnus Vitas Gustainis. Šis brandaus amžiaus vyras teigia tik iš svetimų išgirdęs, jog S.Poniškaitis įsiteisino sodybą kaip savo nuosavybę.
„Man priklauso visa žemė sodyboje ir aplink ją, o dėdei – namas, kuriame gyvenu. Čia mano mama gyveno visą laiką.
Nereikia čia man jokių turistų, ir nuorodos prie kelio stovi be reikalo.
Šituo namu prieš daugelį metų domėjosi Rumšiškių muziejus, žadėjo išsivežti, bet dabar nesulaukiu jokių žinių“, – kalbėjo V.Gustainis, neslepiantis, jog nesutaria su dėde.
Vyras neįsivaizduoja, kas jį gali iškraustyti iš tėviškės, kaip reikalauja baudomis grasinantys paveldosaugininkai. Pastarieji tokį įpareigojimą skyrė S.Poniškaičiui, tačiau ir jis neišmano, ką daryti.
Abu giminaičiai nežino, kaip įgyvendinti savivaldybės komisijos siūlymą, jog ir sodyba, ir žemė būtų vieno savininko rankose, nes tik tada bus galima ieškoti lėšų restauruoti sodybą.
Rūpesčiai ir nesutarimai dėl kultūros paveldo statusą turinčios sodybos apkartino garbingos giminės gyvenimą. S.Poniškaitis teigė, jog išspręsti problemos jam negali padėti ir sūnus – vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Kinivarpų sukapoti senosios sodybos sienojai, kuriuos vis labiau slegia anksčiau šiaudais, o dabar šiferiu dengtas stogas, gali ir nesulaukti restauratorių.
Ko gero, tik fotografijose po kurio laiko liks Šakių rajone, Barzdų kaime esantis kultūros paveldo objektas, turintis savininką, – 1923 metais statyta mergaičių namų ūkio ruošos mokykla.
Ją įkūrė kunigai, anuomet gavę žemės sklypą Barzduose statyti švietimo įstaigas.
Antrame dviejų aukštų medinio namo aukšte veikė ūkio mokykla, pirmame – pradinė. Šiose mokyklose dėstė vienuolės.
Mokymo įstaiga veikė iki 1940-ųjų. Per Antrąjį pasaulinį karą į šį pastatą iš visiškai sugriautų Šakių buvo perkelta gimnazija, vėliau veikė progimnazija ir iki 1961 metų – septynmetė mokykla.
Barzdų seniūnijos seniūnas Remigijus Naujokaitis, į klausimą, kas po to buvo įdomios architektūros mediniame pastate, atsidūsta: „Ir ko čia tik nebuvo. Ir grūdus pylė, ir daiktus laikė. Atgimimo laikais namas buvo grąžintas bažnyčiai“.
Mergaičių mokykla į kultūros paveldo objektų sąrašą buvo įrašyta prieš 15 metų. Specialios lentelės, informuojančios, jog namas yra saugomas valstybės, ant pastato nėra.
Bemaž Barzdų centre stovintis namas virto vaiduokliu.
„Gal tris kartus per metus užkalinėjame išplėštus langus ir duris, tvarkome aplinką. Ir viskas.
Žmonės neturi teisės lįsti į vidų. O jei įsilaužtų ir nukentėtų, patys būtų kalti“, – teigė seniūnas R.Naujokaitis.
Bažnyčia neturi pinigų restauruoti pastatą, įpūsti jam gyvybės.
Originalus pastatas, nuo kurio kartas nuo karto nulekia atsiknojusios lentos ir vis labiau trupa pamatai, tyliai laukia baigties.
