„2005-aisiais mane įtikino, jog sodybą reikia įtraukti į valstybės
saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, tada ją padės restauruoti
valstybė. Į visokias instancijas vaikščiojau, rašiau į aštuonių rajonų
savivaldybes, kuriose paliko pėdsaką kunigas A.Skeltys. Tačiau iš visur
gavau atsakymus: „Tai ne mūsų rajonas, kreipkitės į Šakių savivaldybę,
– pasakojo S.Poniškaitis. – Kai viską pradėjau, nemaniau, jog bus
taip sunku“.
S.Poniškaitis į Šakių rajono savivaldybę kreipėsi šių metų pavasarį,
prašydamas pagalbos – suremontuoti kunigo A.Skelčio avarinės būklės
gimtąjį namą ir sodybą.
„Savivaldybės komisija išnagrinėjo ir išanalizavo S.Poniškaičio prašymą.
Prie pastato rekonstrukcijos savivaldybė negali ir neturi teisės
prisidėti, nes tai yra privati nuosavybė.
Sodyba vertinga kaip medinis paveldas. Ji yra avarinės būklės“, – sakė
Šakių rajono savivaldybės vyresnioji specialistė kultūros paveldui Inga
Navlickienė.
S.Poniškaičio iniciatyva šalia sodybos buvo pastatytas koplytstulpis,
prie namo pritvirtinta memorialinė lenta.
Dviejose vietose prie kelių buvo pastatytos nuorodos į kunigo A.Skelčio
sodybą.
„Dėl nuorodų – kebli situacija. Kol nebus likviduota avarinė pastato
būklė, negalima leisti lankytojų. Nuorodas, matyt, teks pašalinti“, –
teigė I.Navlickienė.
S.Poniškaičiui skaudu, kad kunigo A.Skelčio atminimo išsaugojimas rūpi,
regis, tik jam vienam.
Būsimas kunigas A.Skeltys gimė 1884 metais Želvėderiuose, mokėsi
Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Italijoje, 1914 metais buvo
įšventintas kunigu.
Jis, 1927 metais grįžęs į Lietuvą, Vytėnuose (Jurbarko rajonas) įkūrė
pirmąją saleziečių įstaigą Lietuvoje.
Ši įstaiga rūpinosi neturtingais jaunuoliais, trokštančiais mokslo.
Saleziečių veiklos centras buvo nacionalizuotas 1946-aisiais. Kunigas
buvo priverstas slapstytis. Saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje
A.Skeltys mirė 1960 metais. Jis palaidotas Griškabūdyje (Šakių
rajonas).
Stengdamasis įamžinti šviesios asmenybės atminimą S.Poniškaitis pagalbos
kreipėsi į kelis Seimo narius, Vyskupų konferenciją, Vilkaviškio
vyskupiją, tačiau paramos nepasiūlė niekas.
Į žemę smengantį senovinį namą, kultūros paveldo objektą, pagal šalies
įstatymus, turi remontuoti pats jo savininkas S.Poniškaitis.
„Restauruojant privačia nuosavybe priklausantį valstybės saugomą
nekilnojamąjį kultūros objektą, Kultūros paveldo departamentas atliktus
darbus kompensuoja 50–80 procentų. Turite ieškoti papildomų lėšų ir
užtikrinti pastatų išsaugojimą.
Kadangi esate pateikęs dokumentą, jog namas yra netinkamas gyventi dėl
avarinės būklės, privalote iškeldinti šiuo metu sodyboje gyvenantį
asmenį, aptverti namą įspėjamąja juosta ir užtikrinti, kad į namą niekas
nepatektų.
Priešingu atveju departamento valstybinis inspektorius privalės
patikrinti objektą, fiksuoti pažeidimus, susijusius su pastatų
nepriežiūra“, – pribloškė S.Poniškaitį paveldosaugininkų reikalavimai.
Kunigo atminimu besirūpinančiam sūnėnui buvo paaiškinta, jog jis sodybą
turi restauruoti už savo lėšas, ir tik po to sulauks kompensacijos.
S.Poniškaitis teigė galįs prisidėti nebent tūkstančiu litų:
„2006-aisiais buvo sudaryta darbų sąmata. Ekspertai nustatė, jog darbai
kainuotų 450 tūkst. litų. Iš kur juos paimti, jei esu neįgalus
pensininkas?“.
Pusė milijono litų – tik viena S.Poniškaičio problema.
Kunigo A.Skelčio sodyboje gyvena S.Poniškaičio sesers sūnus Vitas
Gustainis. Šis brandaus amžiaus vyras teigia tik iš svetimų išgirdęs,
jog S.Poniškaitis įsiteisino sodybą kaip savo nuosavybę.
„Man priklauso visa žemė sodyboje ir aplink ją, o dėdei – namas,
kuriame gyvenu. Čia mano mama gyveno visą laiką.
Nereikia čia man jokių turistų, ir nuorodos prie kelio stovi be reikalo.
Šituo namu prieš daugelį metų domėjosi Rumšiškių muziejus, žadėjo
išsivežti, bet dabar nesulaukiu jokių žinių“, – kalbėjo V.Gustainis,
neslepiantis, jog nesutaria su dėde.
Vyras neįsivaizduoja, kas jį gali iškraustyti iš tėviškės, kaip
reikalauja baudomis grasinantys paveldosaugininkai. Pastarieji tokį
įpareigojimą skyrė S.Poniškaičiui, tačiau ir jis neišmano, ką daryti.
Abu giminaičiai nežino, kaip įgyvendinti savivaldybės komisijos siūlymą,
jog ir sodyba, ir žemė būtų vieno savininko rankose, nes tik tada bus
galima ieškoti lėšų restauruoti sodybą.
Rūpesčiai ir nesutarimai dėl kultūros paveldo statusą turinčios sodybos
apkartino garbingos giminės gyvenimą. S.Poniškaitis teigė, jog išspręsti
problemos jam negali padėti ir sūnus – vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Kinivarpų sukapoti senosios sodybos sienojai, kuriuos vis labiau slegia
anksčiau šiaudais, o dabar šiferiu dengtas stogas, gali ir nesulaukti
restauratorių.
Ko gero, tik fotografijose po kurio laiko liks Šakių rajone, Barzdų kaime esantis kultūros
paveldo objektas, turintis savininką, – 1923 metais statyta mergaičių
namų ūkio ruošos mokykla.
Ją įkūrė kunigai, anuomet gavę žemės sklypą Barzduose statyti švietimo
įstaigas.
Antrame dviejų aukštų medinio namo aukšte veikė ūkio mokykla, pirmame –
pradinė. Šiose mokyklose dėstė vienuolės.
Mokymo įstaiga veikė iki 1940-ųjų. Per Antrąjį pasaulinį karą į šį
pastatą iš visiškai sugriautų Šakių buvo perkelta gimnazija, vėliau
veikė progimnazija ir iki 1961 metų – septynmetė mokykla.
Barzdų seniūnijos seniūnas Remigijus Naujokaitis, į klausimą, kas po to
buvo įdomios architektūros mediniame pastate, atsidūsta: „Ir ko čia tik
nebuvo. Ir grūdus pylė, ir daiktus laikė. Atgimimo laikais namas buvo
grąžintas bažnyčiai“.
Mergaičių mokykla į kultūros paveldo objektų sąrašą buvo įrašyta prieš
15 metų. Specialios lentelės, informuojančios, jog namas yra saugomas
valstybės, ant pastato nėra.
Bemaž Barzdų centre stovintis namas virto vaiduokliu.
„Gal tris kartus per metus užkalinėjame išplėštus langus ir duris,
tvarkome aplinką. Ir viskas.
Žmonės neturi teisės lįsti į vidų. O jei įsilaužtų ir nukentėtų, patys
būtų kalti“, – teigė seniūnas R.Naujokaitis.
Bažnyčia neturi pinigų restauruoti pastatą, įpūsti jam gyvybės.
Originalus pastatas, nuo kurio kartas nuo karto nulekia atsiknojusios
lentos ir vis labiau trupa pamatai, tyliai laukia baigties.