Gal būt kur kas didesnę įtaką šiai paslaptingai jaunimo migracijai mažiausio pasipriešinimo kryptimi turi ne universitetus maitinantys pinigų srautai, krepšelių ar ugdymo įstaigų reitingavimo sistema, o visai kas kita? Priežastis, verčianti jaunimą rinktis socialinius mokslus gali būti kur kas paprastesnė – jo didenybė Įvaizdis.
Fizika, chemija, matematika, informatika. Neįdomu! Ar begali būti kitaip, jei auga karta, kuriai tai ir neteko sužinoti, kokie patrauklūs yra tikslieji mokslai?
Laboratorijas, patalpas tinkamas bandymams ir tyrinėjimams, erdves, kuriose galima ką nors sukonstruoti, o kartais (kaip gi be šito) ir ką nors su trenksmu susprogdinti, turi vos viena kita mokykla. Informacinių technologijų ir gamtos mokslų savaitinių pamokų skaičius varijuoja nuo vienos iki dviejų, o stabiliai (ir svarbiausia puikiai finansuojami) tiksliųjų mokslų neformalaus ugdymo užsiėmimai, tapo nepasiekiama prabanga.
Tam, kad mokslas taptų patrauklus, jį reikia pačiupinėti, išuostyti, išrinkti ir vėl surinkti į visumą, iškelti kaip teoriją, patvirtinti arba paneigti, išragauti ir galų gale pasidalinti su kitais. Reikia juo mėgautis, pasikviesti į pasimatymą, užmegzti ilgalaikius santykius, o geriausia būtų jame kuriam laikui apsigyventi, kad pamiltum ir suprastum.
Tik ar tai įmanoma? Tokiems santykiams užmegzti neužtenka keleto paskaitų, ar demonstracijų, vienos ekskursijos į kokią nors atliekų rūšiavimu užsidirbančią įmonę ir filmukų, kurių galima rasti „Youtube “ (beje ar minėjau, kad yra mokyklų negalinčių sau leisti net šios mažutės prabangos – ne visuose kabinetuose yra toks technikos stebuklas kaip multimedia). Neužtenka praskrolintų pranešimų apie kažkokioje galaktikoje sprogusią supernovą (kas tai apskritai yra?), ar apie tai, kad japonai išrado telefoną, rytais vaišinantį savininką karšta kava ir virtuoziškai gamintis sušį.
Kol mokiniai reklaminiuose intarpuose stebi, kaip gerai gyvena ofisų armija, teisininkai, verslo vandenų rykliai ir ryklės, (jų steriliuose namuose oras toks skaidrus, kad juo tarsi deimantu galėtum ramiausiai pjaustyti stiklą, už langų žaliuoja pincetu sulyginta veja, o naminių augintinių kilmės dokumentai stori lyg tualetinio popieriaus ritinėliai), tikslieji mokslai nervingai rūko kamputyje.
Jiems ir čia nepasisekė – esate girdėję apie mokslininką, matematiką ar IT specialistą, kuris Lietuvoje Gyvena Gerai? Apie tokį, kuris apskritai Gyvena... šią sritį medijose atstovauja išvien keistuoliai ir nevykėliai, akinių prislėgtomis nosimis, nesirūpinantys tokiais niekais kaip asmens higiena ir asmeninis gyvenimas, svarstantys globalias problemas –pavyzdžiui ar egzistuoja gyvybė Marse (kino filmų tipas). Ar sausi nuobodylos, pro dantis košiantys dangoraižių aukštumo frazes ir vartojantys tiek ilgų sudėtingų tarptautinių žodžių, kad paklausius jų penkias minutes supranti, kad nesupratai nieko apie ką buvo kalbėta (reitingų uodegoje besivelkančių televizijos laidų tipas).
Tikriausiai atėjo laikas, kada mokslas turi nusimesti baltą chalatą, išlįsti į dienos šviesą pažaisti išvystytais kibernetiniais raumenimis ir pagaliau sublizgėti visu savo didingu gražumu. Nesuprantu, kodėl jis iki šiol slapstosi, laukdamas geresnės progos? Ši konspiracija gali baigtis ne kaip – jei žodžiai „mokslas mokslinis ir tikslusis“ ir toliau kels būsimiems studentams alergiją, teks importuoti specialistus iš užsienio valstybių, kad užkaišytume nors didžiausias darbo rinkoje žiojinčias spragas.
Kodėl slapstosi akademinės aplinkos supervyrai ir supermoterys, kai scena pasirodymui jau seniai paruošta, prožektoriai plieskia, portjeros atitrauktos? Ar ne laikas pradėti vadovautis paprastu principu – šviesk, jei nori būti pastebėtas. Tam, kad žmonės kažko norėtų objektas turi būti patrauklus, gražiai supakuotas ir pakištas po nosimi. Reklama tai ne tik ne tik rinkodaros, kapitalizmo džiunglėse reklama yra visa ko variklis.
Neįmanoma tolimesnio gyvenimo orientyru pasirinkti to, kas kelis metus kėlė vien žiovulį ir norą slapčia naršyti po lietimui jautrų technologinį stebuklą, kurio veikimo principų nesuvoki. Neįmanoma norėti tapti kažkuo, kas medijų nupieštame portrete atrodo lyg graudus nevykėlis, paliktas stypsoti evoliucijos ir gyvenimo šalikelėje, su ašaromis akyse ryjantys sėkmės link skubančių teisininkų ir vadybininkų sukeltas dulkes.
Ar bereikia stebėtis, kad mokiniai baigę mokyklas pasuka būtent socialinių studijų kryptimi? Kiekvienas jų jau turi savo galvelėse suformuotą sėkmingo žmogaus įvaizdį ir, deja, tiksliųjų mokslų ar IT specialistai tuose sąrašuose nefigūruoja.
