Mano kolega, šio portalo autorius Paulius Gritėnas, aną dieną pasakė: „Žinosiu, kad Lietuva brenda iš savo kompleksų pelkės, kai žurnalistai nustos klausinėti užsieniečių, ar jie jau paragavo cepelinų”.
P.Gritėnas kalbėjo apie kolegas žurnalistus, tačiau iš tiesų žiniasklaidos autoriai tik spinduliuoja tai, ką nori girdėti skaitytojai, o skaitytojai tikrai yra slapčia įsitikinę, kad nuo mūsų alpsta, ir nori, kad juos vėl ir vėl paglostytų tomis pačiomis maldomis, prie kurių priprato, lyg išlepinti vaikai arba aikštingos paauglės.
„Kas katinui pakels uodegą, jei ne pats“, sako išmoningas liaudies klausimas, bet mūsų atveju tai murklys tik su puse uodegos (likusią dalį privėrė ir amputavo šarvuotos daugiabučio durys ir keturkojui liko trauma), todėl katinėlis kilnoja tai ausį, tai koją, tai šiaip verčiasi ant šono ir makaluoja galūnėmis ir ilgesingai žiūrėdamas klausia: „na, ar patinka?“
Kai tik į Lietuvą atvažiuoja kokia garsi ar vidutiniškai žinoma įžymybė iš užsienio, pagrosianti provincijos krepšinio arenos 20 metų senumo dainas (kalbame apie jaunąją karta: kitus praktiškai įridena į sceną su ratukais ir tikisi, kad šis pasirodymas jiems nebus paskutinis) jau net nebereikia atsiversti interviu, kad sužinotum, apie ką bus privalomai kalbama.
Štai jums klausimų dygliuota puokštė, pažįstama publikai labiau, nei Pranciškaus Šliužo siautėjimai apie lietuvišką žemę bet kurioje žiniasklaidos platformoje. „Ar teko paragauti lietuviško maisto ir kaip jis jums patiko?“, „gurkštelėjote lietuviško alaus – kokį įspūdį paliko?“ ir, žinoma, „ar gražios Lietuvos moterys?“.
Taip klausinėti gera, nes nė vienas atlikėjas – net ir gyvą šikšnosparnį kramtęs scenoje – nepasakys, kad iki galo nesuvalgė didžkukulio, kad net neprisimena, koks ten alus buvo (jei apskritai alų gėrė), ir jau tikrai nė vienas žmogus, pakankamai buvęs žiniasklaidos apyvartoje, niekada neatsakys į klausimą apie moteris kitaip, negu „jos nuostabios“. Viešpatie mieliausias, na, ko jūs tikitės? Kad jie pasakys, kad „man pasirodė, kad jūsų moterys tokios nelabai, daugiau kaimietės, ilgomis nosimis ir kai kurios storos?“. Kur ir kas pasaulyje taip sako šeimininkams, atvykęs į svečius? Mūsų atveju juk ir moterų nebūtina minėti. Mes sudraskome ir už visai nekaltus dalykus: pakanka kokiam provincijos žurnalistui iš bet kurios Vakarų Europos šalies (o jau jei iš Amerikos, tai visai blogai – prieš juos lietuviai labiausiai kompleksuoja ir todėl ant jų loja garsiausiai) parašyti straipsnelį, kad Vilniuje matė daug stambiaplokščių namų arba senų automobilių, ir jau kitą dieną tos šalies ambasadorių kviečiamės pasiaiškinti, o produktus grasiname boikotuoti. Jei dar kas nors pasakytų, kad mūsų moterys nėra gražiausios, tai apskritai reikėtų skelbti karą ir užmėtyti balistinėmis raketomis.
Tai kam klausinėti, jei yra tik vienas atsakymas, kurio jūs laukiate? Kiek nesveikų nevisavertiškumo kompleksų jūsų galvoje, kad jums taip reikia to nuolatinio patvirtinimo iš aplinkos, kad jūs esate puikūs? Ar jums patiems ne sarmata tiek inkšti, zyzti ir prašinėti, kad jus girtų?
Juo labiau, kad esame baisiausi pasaulio veidmainiai: tie patys, kurie šunuodegiaudami žiūri svečiams į akis ir praktiškai maldauja, kad pagirtų lietuvišką alų, tą patį alų ir juos gamintojus tarpusavyje apsisukę sudirbinėja be gailesčio: „sintetika“, „iš miltelių“, „myžalas“ (naudoti bet kokia tvarka). Mes juo tik užsieniečiams giriamės.
Su lietuviškomis gražuolėmis dar blogiau. Pilvūzai Lietuvos diedai, nesiprausę, apsirengę kaip Kabulo taksistai ir apsiavę sandalais su kojinėmis, aptarinėja su atvykėliais Lietuvos moteris („lėlytės, ar ne?“) ir didžiuojasi jomis. Jie kalba taip, lyg jas būtų patys jas pagimdę arba bent jau turėtų mažiausią viltį gauti kurios nors iš jų dėmesį. Jie puikiai tai suvokia, todėl, grįžę namo ar į biurą teršia internetą komentarais apie tai, kaip tos visos lietuvaitės yra kekšės, barakudos ir kad joms tik duok užsieniečio paskanauti.
Todėl dabar, pasibaigus referendumui (jei domitės mano nuomone – štai ji: norėjote tautos balso, sąmokslininkai? Tauta jums pasakė, kad jūsų mažai ir jūs niekam neįdomūs, tai ir turėkitės), nustatykime naują tvarką.
Kiekvienas pasižadėkime, kad daugiau niekada nebeklausinėsime nė vieno atvykėlio apie tai, kaip jam patiko Lietuva, jos cepelinai, alus ir moterys. Ir taip ims atrodyti, kad mes pasitikime savimi.
