Tiesiog mirk iš juoko! Na, įsivaizduoju, kad iš tiesų frazė „rusai ateina“ gali prajuokinti arba nustebinti kokį nors Arabijos pusiasalio dykumų beduiną, naujai atrastos Amazonių džiunglių genties indėną arba Indijos jogą, jau savaitę stovintį ant galvos, tačiau bėda ta, kad mūsų platumose rusai periodiškai ateina neprašyti pačia įžūliausia to žodžio reikšme, kartas nuo karto užplūsta per sienas kaip skėrių ordos, drauge atnešdami tokias baisias negandas, jog užtemsta net saulė.
Prisiminus dar tai, kaip sunku tokį ginkluotą iki dantų atėjūną, rusiško tipo beduiną išprašyti atgal, tampa visai nejuokinga.
Dar labai neseniai, aptariant mūsų santykius su didžiąja kaimyne, buvo kartojama ir kartojama, kad vardan ateities reikėtų pamiršti liūdną praeitį, užgniaužti kartėlį, nebarstyti druskos ant išopėjusių žaizdų.
Tarkime, kad į tokį patarimą, kaip turintį krislą racijos, būtų linkęs įsiklausyti net ir branginantis istorinę atmintį žmogus. Tačiau kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pati didžiausia problema su Rusija visados yra būtent dabartis, t. y. niekados nepraeinantis dvigalvio erelio šalies noras engti aplinkinius, paminant bet kokias civilizuotumo normas.
Koks demoralizuojantis yra neviešas Rusijos veikimas prikišamai rodo skalūnų dujų žvalgybos planų Lietuvoje sužlugdymas, kiti labai panašūs nutikimai, tačiau pastaruoju metu ta pati Rusija jau yra linkusi nebesismulkinti, viešai demonstruodama savo kraštutinį cinizmą.
Savaime blogai yra tai, kad Lietuva skiria pernelyg mažai lėšų savo gynybinės galios užtikrinimui, tačiau pastaruoju metu dėl minėtos priežasties, be visa ko kito, katastrofiškai išaugo dar ir moraliniai nuostoliai, nes pademonstravusi tokį savo mažadvasiškumo mūsų šalis įgijo atitinkamą reputaciją ir dabar beveik automatiškai vis dažniau yra minima kaip itin negatyvus atsakomybės ir solidarumo trūkumo pavyzdys, ypač matomas lyginant su kitų valstybių pasiryžimu skirti žymiai didesnę BVP procentinę dalį NATO karinės galios palaikymui.
Sunku būtų patikėti, kad dėl tokio Lietuvos kaip „nepatikimos sąjungininkės“ etiketės sudaiginimo yra kaltas tik mūsų politikų įgimtas trumparegiškumas, čia, kaip atrodo savo ranką vienaip ar kitaip yra pridėję šalyje laisvai veikiantys Rusijos interesų lobistai, kartas nuo karto pademonstruojantys nemenką išradingumą. Ar yra galimybė kada nors nuo Rusijos atsitverti taip, kad, kaip sakoma, nė uodas snapo neprakištų?
Iš tiesų, šis klausimas nėra jau toks absurdiškas kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Apie tokias pobūdžio nepaprastąsias priemones šiandien ne juokais kalbama Ukrainoje, čia jau keliama savotiškos „kinų sienos“, atskiriančios nuo Rusijos masyviais įtvirtinimais, pastatymo idėja.
O dėl izoliacionistinių nuotaikų apskritai galiu pasakyti štai taip: net visa aukštoji Rusijos kultūra su visais dostojevskiais neverta nė vienos vaiko tremtinio ašaros, nekalbant jau apie žudynes, kankinimus, totalinį kvailinimą, siekiant išvesti atėjūnui paklusnią žmogaus atmainą.
Kita vertus, Ukrainos pavyzdys taip pat priminė žinomą tiesą, kad rusai lengviausiai užplūsta per tas kiaurymes, kur gyvenimas yra pažeistas erozijos, jų prasiveržimą lydi neabejotina sėkmė pagal tokią proporciją, kiek užpultosios šalies gyvastingumą yra palietęs puvimo užkratas, ypač korupcijos vėžys, išsiplėtojusi parsidavėliškumo subkultūra.
Taigi gyvenimo pilnatvė, asmens kūrybinis integralumas yra ne mažesniu laipsniu tokios sienos, leidžiančios užkardyti agresoriaus prasiveržimą, statymas nei būtinų būtiniausi, gyvenant šalia tokios kaimynės, kariniai įtvirtinimai ir puoselėjamas sąjungininkų solidarumas.
Kokiais gyvastingumo resursais disponuoja mūsų šalis?
Jeigu valstybė tarsi ir rūpinasi demokratijos fasadų respektabilumu, bet drauge aukščiausieji pareigūnai ir įtakingieji šalies asmenys siekia pajungti teisėsaugos institucijas savo kaprizų tenkinimui, be to, paslapčiomis blokuoja laisvo spaudos žodžio raišką, tai greitai pradeda rūgti visi demokratijos stalo patiekalai, apkarsta net tyras šaltinio vanduo (atleiskite už tokį gastronominį palyginimą, kalbant apie demokratiją, tačiau demokratijos pilnatvė yra tai, kuo galima tiesiog mėgautis).
K.Kavafio kultinis eilėraštis „Barbarų belaukiant“ niuansuotu būdu išsako intuiciją, kad barbarų invazijos siužetas tampa labiausiai tikėtinas tada, kai civilizacijos ženklai praranda prigimtinę reikšmę, o iš buvusio gyvenimo pilnatvės lieka tik leisgyvės dekoracijos, tuščiaviduriai fasadai, išnaros.
Kaip atrodo, minėto eilėraščio metaforų seka poetas į politinio gyvenimo atmosferą perkelia dar Platono keliais punktyrais pažymėtą idėją, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, o yra tik gėrio trūkumas, kas savo ruožtu reiškia, jog blogis įsikuria ir pasidaugina tik ten, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių prasideda gėrio skurdas, beprasmis išsieikvojimas, įsivyrauja dvasios mažakraujystė.
Savo ruožtu tai, kad blogis apibrėžiamas kaip gėrio trūkumas, nereiškia, kad čia neva yra ignoruojama blogio realumas. Trūkumo realumas kartais įgyja net sutirštintos tikroviškumo stichijos pobūdį, pavyzdžiui, nepadaryti darbai dėl demokratijos pilnatvės gali atsigręžti skaudžiomis, net pernelyg realiai juntamomis pasekmėmis. Kaip skelbia jau krikščioniškoji blogio doktrina, blogis realiai yra kiekvieną kartą, kai daiktas neturi tiek būties ir tobulumo, kiek privalėtų turėti.
Blogis yra jau tai, kad paliekame pravirus vartus, pro kuriuos savo kanopą bando įsprausti barbarai.
