„Darbietė“ A.Pabedinskienė pasiuntė tolyn konservatorių Jurgį Razmą, panorusį įsitikinti, ar pagrįstos kalbos apie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vykstantį masinį saviškių įdarbinimą, rašo „Lietuvos rytas“.
Politikas kreipėsi į ministeriją prašydamas pateikti informaciją, kiek ir į kokias pareigas per A.Pabedinskienės vadovavimo laikotarpį į darbą buvo priimta naujų žmonių. Skaičius ir pareigybių pavadinimus J.Razma vis dėlto sužinojo, bet konkrečių į valstybės tarnybą priimtų asmenų vardai ir pavardės – ne Seimo nario nosiai. Kaip ir žinios apie prieš tai jų dirbtus darbus.
Parlamentarui buvo atsakyta, kad informacija apie valstybės tarnautojų ir darbuotojų vardus bei pavardes, jų einamas ir prieš tai eitas pareigas, šių pareigų esamą ar buvusią vietą atitinkamos darbovietės struktūroje priskiriama prie asmens duomenų, todėl ji neteikiama.
Kitaip tariant, joks mokesčių mokėtojas neturi teisės žinoti, iš kur vienas ar kitas valdininkas staiga atsirado ministerijoje. Nebent jis pats teiktųsi tai pasakyti.
Atsakymas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šokiravo J.Razmą.
Dangstosi duomenų sargais
Ministerija smalsaus konservatoriaus atsikratė remdamasi socialdemokrato Algirdo Kunčino vadovaujamos Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos išaiškinimu.
Nors pastaroji institucija nėra įgaliota aiškinti įstatymų, jos nuomonė ministerijoms neretai prilygsta teisės aktui.
J.Razmos nuomone, inspekcija pernelyg laisvai ir savotiškai interpretuoja įstatymą, o valdžios įstaigos tuo naudojasi: „Manau, yra įvairių užmačių dėl neskaidrių įdarbinimų, todėl visokiais būdais siekiama apsidrausti ir apsaugoti tą informaciją.“
Opozicijos atstovas piktinosi, kad Seimo nariai dėl tokios tvarkos greitai negalės vykdyti jokios parlamentinės kontrolės, nes negalės gauti jokios informacijos.
Bus sunku užčiuopti interesus
Anot J.Razmos, anksčiau panašių kliūčių gauti informaciją apie į valstybės tarnybą priimtus asmenis ir ankstesnę jų darbo patirtį nekildavo. O asmens duomenų apsaugą nustatantys teisės aktai pastaruoju metu nesikeitė.
Šiuokart Seimo narys neprašė valstybės tarnautojo asmens kodo ar kokių nors jo asmeninių gyvenimo detalių, o tik duomenų, kurie turėtų būti skelbiami ministerijos interneto svetainėje.
„Kaip tada sužinosime, ar valstybės tarnautojas nepainioja kokių nors viešųjų ir privačių interesų ir neturi įsipareigojimų ankstesnei darbovietei, jei ministerija slepia informaciją apie tai, kur žmogus anksčiau dirbo?“ – kalbėjo politikas.
Kitos ministerijos, į kurias jis kreipėsi, nors ir nenoriai, sąrašus su naujai įdarbintais darbuotojais vis dėlto pateikė.
Bet parlamentaras nuogąstavo, jog valstybės institucijos, sužinojusios, kad inspekcija palaimino tokios informacijos slėpimą, daugiau duomenų neteiks.
Valdininko karjera – slapta
Taigi netrukus gali atsitikti taip, kad ministerijų darbuotojų sąrašai bus panašūs į policijos suvestines apie padarytus nusikaltimus, kur skelbiami tik įtariamųjų inicialai.
Toks įspūdis susidarė kalbantis su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorių pavaduojančia Rita Vaitkevičiene.
„Duomenų subjektas apie save gali sužinoti viską, išskyrus tai, kas sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Kiti žmonės apie savo kolegas turi teisę sužinoti tik tiek, kiek leidžia įstatymas.
Valstybės tarnautojo vardas ir pavardė, telefono numeris bei elektroninio pašto adresas yra skelbiami valstybės institucijos interneto svetainėje. Daugiau informacijos teikti neprivaloma“, – aiškino inspekcijos atstovė.
Pasak R.Vaitkevičienės, Seimo narys šiuo atveju turi tokias pat teises kaip ir kiti piliečiai, jis galėjo gauti tiktai bendrus statistinius duomenys – kiek asmenų ir į kokias pareigas buvo priimta, bet ne daugiau.
„Galbūt asmuo nepageidauja, kad kiti žinotų, kada jis pradėjo dirbti. Juk turbūt dirbantys valstybės tarnyboje neprivalo skelbti ir su kuo pietauja“, – palygino valdininkė.
Pati R.Vaitkevičienė atskleidė, nuo kada dirba Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje. „Tačiau aš nenorėčiau, kad ši informacija būtų paskelbta laikraštyje“, – perspėjo pareigūnė.
Kodėl? „Tai – mano privatus dalykas. Žinoma, aš dirbu ne privačioje įstaigoje, bet iš šios informacijos jau galima sužinoti asmeninių dalykų – kada keičiau darbą, kur dirbau anksčiau“, – dėstė pašnekovė.
Patarė kreiptis į teisėsaugą
Pareigūnė nemano, kad su ribojimais perlenkta lazda: „Tai yra teisinga, nes smalsumas negali būti teisėtas pagrindas. Be to, viešojo administravimo įstaigos būtų apkrautos pertekliniu darbu.
Kas būtų, jeigu du milijonai gyventojų skambintų ir teirautųsi, koks yra ministro sūnėno vardas ar kūmo brolio pavardė? Tai būtų per didelė biurokratinė našta.“
Parlamentarui, turinčiam įtarimų apie neteisėtai valdžios įstaigose įdarbinamus asmenis, R.Vaitkevičienė patarė kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, policiją ar prokuratūrą.
„Juk Seimo nario pareigybės aprašyme turbūt nėra aprašyta, kad, be įstatymų leidybos, jis gali užsiimti kriminalinės žvalgybos tyrėjo funkcijomis“, – pridūrė inspekcijos pareigūnė.
Be to, R.Vaitkevičienė įsitikinusi, kad parlamentarams nevalia domėtis tarnautojų įdarbinimu valdiškose įstaigose: „Manau, kad tai – Valstybės tarnybos departamento funkcija.“
Valdininkų klanas jaučiasi visagalis
Virginija Baltraitienė
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkė, Antikorupcijos komisijos narė
„Kai atsirado Valstybės tarnybos įstatymas, jau tada nuogąstavau, kad kuriamas tam tikras klanas. Kuo toliau, tuo labiau šie nuogąstavimai didėja.
Mat nepriklausomai nuo to, kad keičiasi politinė valdžia, partijos, ministrai ar viceministrai, tam tikra grupė valstybės tarnautojų niekada nesikeičia ir valdo ji. Ministrai tik įsivaizduoja, kad priima sprendimus, bet realiai viskas yra tų valdininkų rankose. Jie mano esantys aukščiau už bet kokį politiką.
Ne kartą girdėjome juos kalbant, kad politikai ateina ir išeina, o jie atseit atėjo visiems laikams. Ir tas klanas suinteresuotas, kad niekas nesikeistų, o apie jį būtų žinoma kuo mažiau.
Tačiau bandymai slėpti, kas buvo įdarbinti ministerijose, beprasmiai. Tokie dalykai anksčiau ar vėliau išlenda. Bet jei dangstomasi kažkokiais tikrais ar išgalvotais reikalavimais neteikti duomenų apie valstybės tarnautojus, gali kilti pagrįstų įtarimų, kad bandoma kažką slėpti.
Tarnautojo vardas, pavardė ir į kokias pareigas jis skirtas, taip pat minimali informacija apie ankstesnį jo darbą, manau, negali būti laikoma paslaptimi.
Bandymai tai daryti kertasi su elementaria logika ir dar kartą patvirtina visuomenės įtarimus, kad valstybės tarnyba darosi labai uždara. Valstybės tarnybos departamentas turėtų labiau rūpintis, kad situacija pasikeistų iš esmės.“
Slaptumas sukuria terpę piktnaudžiauti
Sergejus Muravjovas
Tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atsakymai, kad valstybės tarnautojų ir darbuotojų vardai ir pavardės, einamos ir eitos pareigos, esama ir buvusi vieta atitinkamos darbovietės organizacinėje struktūroje yra priskirtini prie privačių asmens duomenų, manęs neįtikina.
Manau, šie duomenys turi būti vieši, o jų nepaskelbimas gali būti vertinamas kaip nenoras tinkamai atsiskaityti visuomenei ir sukuria prielaidas abejonėms, ar mokesčių mokėtojų pinigai buvo panaudoti tinkamai.
Didesnis slaptumas sukuria palankesnę terpę politikams ir valstybės tarnautojams piktnaudžiauti žmonių jiems patikėta galia. Viešumas ir skaidrumas yra geriausi būdai sumažinti korupcijos tikimybę.“
