Ar mums rūpi tai, kas, pavyzdžiui, vyksta Briuselyje, kuriame pastaruoju metu virė aistros dėl Europos Komisijos (EK) vadovo posto?
Regis, nelabai. Nebuvo girdėti jokių diskusijų, kuris kandidatas būtų palankesnis Lietuvai, nėra supratimo, ką tos rietenos Briuselyje ir EK vadovo postas reiškia. Įdomesnės – vietinės peštynės. Bet tik mums.
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje virusios aistros dėl sekimo skandalų ar žemės saugotojų referendumo Europos mastu atrodo kaip pasiturškimas varlyne.
Antai, „Lietuvos ryto“ žiniomis, apie referendumą norėjo rašyti įtakingas JAV leidinys „The Wall Street Journal“. Bet savo poziciją painiai dėliojančių referendumininkų užmojai pasirodė pernelyg nereikšmingi ir neįdomūs.
Kur kas daugiau dėmesio sulaukė žinios iš Briuselio – ten įvyko britų išprovokuotas mūšis. Ar J.C.Junckeras tinkamas vadovauti EK? Šis klausimas jau kurį laiką kėlė nemažai aistrų.
Europos galingieji tarėsi, derino pozicijas, ieškojo alternatyvių kandidatų. Galiausiai pasitelktas net ES viršūnėse retas demokratijos principas – EK vadovas pirmą sykį rinktas balsavimo būdu.
Mat Londonas reikalavo, kad neužtenka Bendrijos piliečių rinkto Europos Parlamento pritarimo, o reikia visų 28 ES narių vadovų patvirtinimo.
Britus, kuriems J.C.Junckero kandidatūra buvo nepriimtina, kurį laiką neakivaizdžiai palaikė kai kurios Šiaurės Europos šalys, taip pat euroskeptiškos ES išsišokėlės reputaciją pelniusi Vengrija.
Vis dėlto išdidumą mėgstanti demonstruoti Jungtinė Karalystė galiausiai pralaimėjo. Ją palaikė tik vengrai.
O kur kiti britų sąjungininkai? Nejaugi pastaruoju metu ES išryškėjęs „šiauriečių“ blokas, kurį sudaro pozicijas derinti mėgstančios Skandinavijos, Baltijos šalys, Lenkija ir Jungtinė Karalystė, tėra kortų namelis?
Viskas ne taip paprasta: sąjungininkai vadovaujasi savo interesais ir nesusideda su prastas kortas turinčiais lošėjais.
Aišku, vertinant paviršutiniškai, galima sakyti, jog šis paskyrimas tėra nesvarbus simbolinis formalumas. Tačiau vis dėlto kodėl purkštauja britai?
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastaruoju metu paaštrėjęs tradiciškai euroskeptiškų britų noras būti išskirtiniams ir kiek tik galima labiau nepriklausomiems nuo Briuselio ir buvo vainikuotas Jungtinės Karalystės premjero D.Camerono kovos prieš J.C.Junckerą.
Europos Parlamento rinkimai parodė, jog daug kur plintantis euroskeptiškumo virusas persimetė į politiką, todėl kai kurių šalių lyderiai jau nebegali ignoruoti tų „politinės paraštės veikėjų“.
Ypač Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje valdantieji dabar nepopuliarūs, nes neva nuolaidžiauja dėl imigracijos problemų, o tuo naudojasi garsiai rėkiantys radikalai.
„Mūsų žemė, mūsų tauta, jokių emigrantų! Nenorime klausyti absurdiškų komandų iš Briuselio, norime tvarkytis patys!“ Tai – vis populiarėjančių euroskeptikų balsai.
O J.C.Junckeras kalba atvirkščiai: dar didesnė integracija, daugiau galių Briuseliui, gal net federalizacija, Jungtinės Europos Valstybės.
Kokius kelius renkasi valstybių lyderiai? Būtų galima išskirti du priešingus pavyzdžius – lietuvių ir britų.
Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė faktiškai nieko neaiškina, su niekuo nesitaria, tiktai nusprendžia: bus taip ir taip, palaikysime J.C.Junckerą. Kodėl? Todėl, kad todėl. Nepatinka? Jūsų problemos, jūs – juodajame sąraše, viso gero.
D.Cameronas sau to leisti negali. Nors paradoksalu, bet labiau politiškai išprususioje, tvirtas politikos tradicijas turinčioje Jungtinėje Karalystėje konservatorius premjeras turi įsiklausyti į radikalų balsą.
Premjeras ne tik klausėsi, bet ir nuolaidžiavo. Kol viskas baigėsi jo asmeniniu pralaimėjimu Briuselyje. Be sąjungininkų, užsispyręs, nuolaidžiaudamas euroskeptikų pozicijai D.Cameronas tikėjosi pelnyti pastarųjų paramą namie. Tačiau liko prie suskilusios geldos.
Gali būti, kad Jungtinės Karalystės premjeras ilgai neišsilaikys poste, nors jo pažadų kraitelėje – ir populistinis referendumas dėl išstojimo iš ES, ir viltis, kad britai vis dėlto atsitokės ir nusisuks nuo imigrantus išspirti norinčių radikalų. Bet tokios viltys – labai neapibrėžtos.
Nepaisant viso to, kirba klausimas: net jeigu pralaimėjusį D.Cameroną dabar gali spardyti kas netingi, ar jo pozicija formaliai pakovoti dėl principų blogesnė už Lietuvos tylą?
Federalizacijos keliu riedantis ES traukinys turi naują mašinistą – J.C.Junckerą, kuris, beje, linkęs nuolaidžiauti Rusijai ir klausyti didžiųjų ES narių, pirmiausia Vokietijos, nuomonės.
Bet ar tyliai riedėdami tuo pačiu traukiniu nesame panašūs į romias avis, kurioms nesvarbu, kur jos vežamos – pasiganyti ar į skerdyklą?
