Ar toks šiuolaikinio jaunimo elgesys reiškia visišką susikoncentravimą į savo poreikius, abejingumą visuomenės ir šalies gerovei bei jos vystymuisi?
Šie ir daug kitų klausimų apibūdina šiuolaikinį, dažniausiai trečią dešimtį skaičiuojantį žmogų, kuris, gimęs dar Sovietų Sąjungoje, šiandien yra ne tik Lietuvos, Europos Sąjungos, tačiau ir viso Pasaulio pilietis.
Ar tokį žmogų galima vadinti atsakingu? Pilietišku? O patriotišku? Ar jis - Lietuvos ateitis?
Vieno atsakymo, sakysite jūs, nėra, tačiau keletą dalykų, kalbant apie jaunimą (arba kaip sako vyresnieji, “šiuolaikinį jaunimą”) norisi pasakyti garsiai.
Šiuolaikinis jaunimas yra tiek atsakingas, kiek atsakingas yra bet kuris kitas asmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Kiekvienas mūsų augame, vystomės ir tobulėjame apsupti savo šeimos, draugų ir visuomenės. Kaip tėvai rodo pavyzdį savo augančiam kūdikiui, taip vyresnioji karta, savo darbais, mintimis ir elgesiu rodo pavyzdį jaunajai kartai.
Todėl prieš smerkiant nesimokantį, nedirbantį, nebalsuojantį ir neva savo ateitimi nesirūpinantį jauną žmogų reiktų pažvelgti į tai, kokį pavyzdį jam rodo Seimo salėje necenzūriniais žodžiais vienas į kitą besikreipiantys, žmogaus lytinę orientaciją užkrečiamai ligai prilyginantys ar Lietuvos žemę dirbančių užsieniečių paniškai bijantys politikai, verslininkai ar žinomi visuomenės veikėjai.
Pilietiškumas jaunimo tarpe, panašu, pirmą kartą buvo pastebėtas po pastarųjų rinkimų, kai visi garsiai prakalbo apie tai, jog jaunimas Lietuvoje pagaliau tapo pilietiškas.
Visi kažkodėl pamiršta, jog žinomiausios pastarųjų metų pilietinės akcijos buvo surengtos ir palaikomos begalės jaunų žmonių pagalba, kai tuo tarpu absurdiškiausi ir nepataisomos žalos mūsų visuomenei atnešę vienkartiniai susivienijimai, visur ieškantys mistinės teisybės, buvo kuriami ir priklausė nuo vyresnių, rodos garbingais, išsilavinusiais ir gerbtinais visuomenėje vadintų asmenų. Meilę Tėvynei, kaip ir meilę artimui, kiekvienas supranta ir išreiškia savaip.
Vieniems tai - ženkliukų, apdovanojimų ir padėkos raštų kaupimas, kitiems - žygiavimas Gedimino prospektu karingai nusiteikus, dar kitiems - šaltibarščių gaminimas Vidurinėje Azijoje neturint kefyro ar burokėlių.
Pati patriotizmo sąvoka yra gan paini ir jos ribos yra sunkiai nubrėžiamos. Teorija sako, kad patriotizmas turi būti ar dažniausiai yra skatinamas valstybės (ugdomas per švietimo sistemą, žiniasklaidą, įvairias institucijas ar organizacijas), kuri nori užtikrinti savo piliečių lojalumą ir atsidavimą šaliai. Vadinasi, kad žmogus, negimęs ir neaugęs Lietuvoje, galimai neturėjęs jokio ryšio su Lietuvos švietimo ar jokia kita sistema, be to, net nekalbantis lietuviški ir neturintis lietuviško paso, neturėtų būti patriotiškas?
Ir galiausia, ar jaunuolis, studijuojantis Oksforde ir vakarais socialiniuose tinkluose besipiktinantis politinėmis Lietuvos aktualijomis ar jaunuolė, užuot apsilankiusi šventinėse Kovo 11-osios mišiose, einanti valgyti su draugėmis vėlyvų pusryčių mieste, gali sukurti tinkamą, užtikrintą ir šviesą Lietuvos ateitį?
Visi šie klausimai, be abejo, gali ir turi būti užduodami, nes tik tokiu būdu kyla diskusija apie tai, kas mes esame, ką mes veikiame ir, kur mes einame. Tačiau kaip namas nepradedamas statyti nuo stogo, taip ir mūsų šalies ateitis slypi dabarties indėliuose - mintyse, tiksluose ir darbuose, kuriuos visi drauge kuriame šiandien.
Vyresniosios kartos patirtis ir žinios, padaugintos iš jaunosios kartos entuziazmo ir polėkio gali virsti rimtu užtaisu, skatinančiu mūsų šalies vystymąsi ir stiprėjimą.
Tad bendraukime ir dalinkimės viskuo, net jei tas viskas - kavos puodelis ar nuotrauka socialiniame tinkle.
