Todėl kam ir kodėl rašysiu dabar apie juodus dalykus, kai visi aplink nori matyt tik spalvotus ir gražius? Nes toks mano darbas. Aš ne tik jūsų politikos apžvalgininkas, socialinis komentatorius, maisto kritikas ir kelionių apybraižų autorius. Būsiu jums ir psichologas, kuris palaikys už rankos ir nuves prie laimingesnio gyvenimo.
Ar pastebėjote, kaip daug aplink yra tų, kurie siurbia iš jūsų gyvastį, nes yra parazitai ir kenkėjai? Jei ir pastebėjote, tikriausiai bandote numoti į juos ranka ir įtikinti save, kad į juos nekreipiate jokio dėmesio, nes „žmonės iš esmės yra geri“.
Pirmadienį mano radijo laidoje buvo Lietuvos interneto čempionė Monika Šalčiūtė, kurios žinomumas šalies erdvėse yra kokius tris kartus didesnis, nei mano, ir kuri turi neįtikėtinai didelę armiją tų, kas jos nekenčia. Skirtingai nuo manęs, kuris metodiškai skirsto žmones į gerus ir blogus, protingus ir kvailus, kenkėjus ir geradarius – ji nedaro nieko blogesnio, nei savo nuotraukų skelbimas internete, ir vis tiek surenka tiek neapykantos, lyg būtų pardavusi Lietuvą priešams arba pasiūliusi skandinti naujagimius kačiukus miestų fontanuose.
Čia panašiai, kaip Mantas Petruškevičius arba Natalija Bunkė: irgi iš nieko nepavogę nė cento, nieko neapgavę ir nieko nenuskriaudę, ir vis tiek Paprasto Žmogaus Priešai Nr. 1. Jei tauta galėtų rengti referendumą dėl viešo deginimo ant laužų, jie būtų pirmieji kandidatai, kuriuos pakviestų pasilypėti ant žabų krūvos. Ir dar aš būčiau pakviestas kartu su jais, tik man reikėtų didesnio laužo, kol gerai apskrusčiau. Taip kad nė velnio. Ne visi žmonės yra geri – aplink mus daugybė pavydžių, piktų, lojančių, niekingų padugnių. Jie stumia savo niekingas dienas ieškodami, kam čia prikenkus, ką apliežuvavus, ką pažeminus ir kaip nuo to pasijutus geriau.
Kaip su jais tvarkytis, klausiate manęs? Žinoma, papasakosiu. Ne toks žmogus, kad slėpčiau. Juo labiau, kad pats esu patyręs visas šios smalos pelkės gelmes. Jau maniau, pavyzdžiui, kad patyriau visus silpnapročių išmonės fejerverkus, kai ėmiausi rašyti apie maistą ir restoranus, bet čia – bum – atsivėrė nauji klodai, kai pradėjau rašyti apie aplankytus miestus „Lietuvos rytui“ ir portalui lrytas.lt.
Antra vertus, džiugu, jei žinau, kad dar sugebu audrinti jų, neapykantos prisprogusių, protus. Kiekvienas mano straipsnis priartina tą valandą, kai į jų duris paskambins ir atidarę jie pamatys ne prekybos agentą, o moteriškę su dalge rankoje ir ženkliuku ant krūtinės: „Sveiki, mano vardas Giltinė. Nori sulieknėti? Paklausk manęs, kaip.“
Tai štai, jei norite ilgai ir laimingai gyventi, negalima sėdėti ir laukti, ir nekreipti dėmesio. Tuos, kas nuodija jūsų gyvenimą savo išsigimusio pykčio srovelėmis, privalote sąmoningai naikinti, kaip tarakonus ar kitus kenkėjus. Be gailesčio, kaip pasiutusius šunis. Trinti, blokuoti ir drausti socialiniuose tinkluose. Kai rašo laišką, neatsakinėti. Kai skambina, mesti ragelį ir blokuoti numerį. Jokių diskusijų su jais, jokių „palauk“, jokių antrų šansų.
Žinote, kiek esu užblokavęs žmonių vien Facebooke? Virš trijų tūkstančių, ir būna dienų, kai pasiunčiu trisdešimt-keturiasdešimt į pragaro gelmes. Visi jie visuomet inkščia savo aplinkiniams, kad jų neišklausė ir nuskriaudė („matyt, pritrūko argumentų“, „nemoka diskutuoti“, „Užkalnis, matyt, bijo kritikos“), kai kurie jų net priprašo savo draugų, kad rašytų man ir aiškintųsi, kodėl buvo išmesti.
Vienas klounas net yra kreipęsis laišku, reikalaudamas išsamiai paaiškinti ir detalizuoti, kodėl buvo išmestas lauk ir iš draugo tapo tuščia vieta. Kadangi jis jau buvo tuščia vieta, tai jokių paaiškinimų ir nesulaukė. Jam ligi šiol skauda, ir jis apie mane vis rašinėja internete. Vadina mano tekstus žurnalistikos Kariotiškėmis ir dar kitaip.
Beje, tie iš jūsų, kas esate autoriai – nepamirškite, kuo daugiau žmonių pasiųsite pasivaikščioti žygio ritmu, šiurkščiai ir asmeniškai, tuo daugiau gerbėjų turėsite. Vieni jus gerbs už tai, kad motorinis pjūklas jūsų rankose burzgia garsiai ir skraido į šonus amputuotos virtualios priešų galvos (veiksmo filmuose apie kalniečius ir samurajus juk negauna daugiau populiarumo tie veikėjai, kurie daugiausiai derasi, aiškinasi, teisinasi ir galų gale išsiaiškina gražiuoju). Savo ruožtu, tie, ką pasiuntėte visiems laikams į kitą upės krantą, iš kurio negrįžtama, visiems laikams bus ištikimiausi jūsų skaitytojai ir dar nuolatos kalbės apie jus visiems, kas jų klauso. Jų klauso nedaugelis, bet vis tiek malonu.
Jus sups ir jums padės geri žmonės tik tada, kai iš savo aplinkos išvarysite visus blogus žmones. Jei jums su jais nesmagu, nebūkite su jais ir neklausykite jų. Užtrenkite jiems duris. Nebedovanokite jiems daugiau nė minutės savo laiko. Ir nesisielokite dėl nuomonių įvairovės, ir dėl tų naivių pasakymų, kad nėra vienos tiesos, ir kad nėra juodo ir balto. Yra viena tiesa – jūsiškė. Jūs viską darote teisingai. Yra ir juoda, ir balta spalvos, ir jūsų reikalas, kurią pasirinkti.
Net nebandykite bijoti, kad jūsų kažkas dėl to labiau nemėgs. Daugelis jūsų ir taip nekenčia, tik jums nereikia apie tai galvoti, nes to nepakeisite.
Jei neapykantos pripildytiems žmogeliams nepatinka tai, ką jūs darote (ir kaip jūs tai darote), jie gali dingti iš jūsų horizonto, ir jiems reikia padėti – tačiau ne dėl krikščioniškos atjautos, o tik todėl, kad jums patiems būtų lengviau.
Egoizmas ir įsitikinimas savo teisumu mūsų visuomenėje yra smarkiai nuvertinti. Išmokite galvoti visų pirma apie save ir mažiau abejoti, o tuos, kas to neleidžia, kuo skubiau ir minimaliomis pastangomis – į kanalizaciją, ir gerai, negailint, nuleisti vandenį, kad daugiau jų niekada nebematytumėte. Ir tada ši vasara bus jums dar geresnė.
