Per ankstesnius savivaldos rinkimus dabartinis Vilniaus meras 44 metų A.Zuokas būdavo jauniausias pretendentas tapti sostinės vadovu, rašo „Lietuvos rytas“.
Kitų metų vasario ar kovo mėnesį vyksiančiuose rinkimuose jis gali būti jau vienu vyriausių kandidatų į šį postą.
Ketinimus dalyvauti Vilniaus mero rinkimuose pareiškė ir savo partijų paramos sulaukė bent trys jaunesni nei A.Zuokas politikai.
Socialdemokratų partijos kandidatu į sostinės mero postą gali tapti 35 metų Gintaras Paluckas, konservatorių – 41-erių Seimo narys Mantas Adomėnas, o Liberalų sąjūdžiui atstovaus 40- metis parlamentaras Remigijus Šimašius.
„Sostinė“ su kandidatais į sostinės mero postą kalbėjosi apie artėjančius savivaldos rinkimus ir Vilniaus valdymo viziją.
– Kaip partijų kovą dėl Vilniaus valdymo pakeis tai, kad dabar meras bus renkamas tiesiogiai?
A.Zuokas: Tiesiogiai rinktiems merams nesuteikiami platesni įgaliojimai nei dabar jų turimi. Tačiau politinė situacija gerokai pasikeis.
Pirmiausia merai galės jaustis daug stabiliau, nes partijų frakcijoms savivaldybių tarybose bus gerokai sudėtingiau rengti perversmus.
Pavyzdžiui, ankstesnės kadencijos Vilniaus savivaldybėje merai keitėsi tris kartus. Dabar Šilutės savivaldybė net keturis kartus keitė rajono vadovą.
Tiesiogiai iš rinkėjų gavę įgaliojimus merai jausis labiau nepriklausomi ir nuo partijų, ir nuo visokiausių interesų grupių. Tiesioginis rinkėjų mandatas labai sustiprins merų autoritetą, leis jiems tvirčiau jaustis ir bendraujant su nacionalinės valdžios institucijomis.
G.Paluckas: Padėtis keičiasi iš esmės. Vilniuje tiesioginių rinkimų pageidauja net 80 proc. rinkėjų. Ir žmones galima suprasti – jie nori išvengti keistų koalicijų, politinio stumdymosi savivaldybėse, prekybos postais mainais už politinę paramą.
R.Šimašius: Pabrėžčiau ne įtaką partijų kovai, o kaip tai atsilieps vilniečių galimybei rinktis.
Akivaizdu, kad žmonės nori asmeninės politikų atsakomybės, o tiesioginiai rinkimai, viena vertus, jiems suteikia galimybę rinktis konkretų merą, kita vertus, apibrėžia ir aiškesnę atsakomybę už savivaldybės valdymą.
Kitas klausimas, ar tiesiogiai renkamiems merams suteikiami ir tą atsakomybę atitinkantys įgaliojimai. Manau, jie kiek per menki.
Vis dėlto tiesioginiai rinkimai duos naudos, nes pakeis pačių miestiečių požiūrį į savivaldą, suteiks jų balsui realesnį svorį.
M.Adomėnas: Savivaldos rinkimai taps kur kas labiau „prezidentiniai“, bus dar svarbesnė asmenybių ir jų įvaizdžio, o ne idėjų ar programų kova, bus gerokai daugiau kalbama apie tai, kurio kaklaraištis gražesnis ar kurio žmona geriau moka kepti blynus, o ne apie problemas.
Be to, manau, kad rinkimuose bus mažiau skaidrumo, o po jų – daugiau sumaišties.
Juk merai, nors ir gauna daugiau įgaliojimų, netampa visagaliai.
Žinoma, tai greičiausiai padidins rinkėjų aktyvumą ir susidomėjimą šiais rinkimais, kurie dar labiau taps tiesiog viena parengiamųjų partijų kovos nacionalinėje politikoje stadijų, bet tai – vienintelis tokių rinkimų privalumas.
– Kaip vertinate savo galimus konkurentus būsimuosiuose Vilniaus mero rinkimuose?
A.Zuokas: Konkurentų nevertinsiu, juolab aš dar nepaskelbiau, kad kelsiu savo kandidatūrą, ir išties nesu apsisprendęs, ar verta man siekti jau ketvirtos sostinės mero kadencijos.
Tarsiuosi su bendražygiais, partijos kolegomis.
Kai 2000-aisiais pirmą kartą buvau išrinktas Vilniaus meru, ėjau tik 33 metus.
Tuo metu buvau jauniausias valstybės sostinės meras pasaulyje.
Kai kurie politikai dėl jauno amžiaus skeptiškai žvelgė į mano galimybes vadovauti didžiausiam Lietuvos miestui.
Tačiau metų skaičius pase mažai reiškia. Aš jau buvau įgijęs verslo patirties, atvedęs į Lietuvą kelias pasaulines bendroves, aktyviai dalyvavau politinėje veikloje, buvau vienas pirmą kartą Lietuvos prezidentu tapusio Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos organizatorių.
Prabėgo net 14 metų, kai pirmą kartą perėmiau Vilniaus vadovo vairą ir su pertraukomis miestui vadovauju dešimtmetį.
Man visą gyvenimą buvo svarbu veikti, o ne tik formaliai būti meru. Deja, savivaldos teisės pastaruoju metu smarkiai susiaurintos.
Tiesioginiai merų rinkimai savivaldos galių neišplečia. Tiesa, suteikiamas aukštesnio lygio statusas, bet galimybės tenkinti gyventojų lūkesčius tos pačios.
G.Paluckas: A.Zuokas dar nepareiškė, kad kels savo kandidatūrą Vilniaus mero rinkimuose, bet labai nustebčiau, jei jis to nedarytų.
Neabejoju, kad jis sieks dar vienos Vilniaus mero kadencijos.
Atrodo, būsiu vienintelis kandidatas mero rinkimuose, atstovausiantis politinei kairei. Kiti kandidatai – dešinieji.
Liberalu save laiko ir A.Zuokas. Manau, jis priskirtinas centro dešinei, bet kiek linkęs į populizmą.
Pavyzdžiui, jis žada pasirūpinti didžiuliais atlyginimais vilniečiams, bet ar tai merui pagal pečius? Meras gali nebent padidinti algas savivaldybės ir jos įmonių darbuotojams, todėl tokius pažadus laikau populizmu. Tačiau vykstant rinkimams tai nestebina.
R.Šimašius: Mero rinkimai – ne futbolo pirmenybės, čia nėra kaip vertinti savo varžovų silpnybių ir svarstyti, kaip juos būtų galima įveikti.
Man labiau rūpi metų metus nesprendžiamos Vilniaus problemos.
Tai gražus, puikus gyventi miestas, bet jau net įpratome, kad kai kurios problemos gerą dešimtmetį tarsi užkonservuotos, ir susidaro įspūdis, jog jų nė neįmanoma išspręsti.
O aš manau, kad tai galima padaryti. Todėl ir ketinu kandidatuoti į Vilniaus mero postą.
– Ar įtakingi vyresnio amžiaus jūsų partijos kolegos pasirengę jums užleisti kandidato į Vilniaus merus poziciją?
G.Paluckas: Iš tiesų visi svarbiausi numatomi kandidatai į sostinės mero postą – jauni. Vadinasi, ateina permainų metas.
Iki šiol įtakingiems partijų politikams Vilnius atrodė patogus tramplinas siekiant aukštų valstybinių postų. Lietuvoje nėra aiškios specializacijos, kai vieni politikai veikia savivaldos, kiti – nacionaliniu lygiu.
Kurį laiką vienintelis žinomas Vilniaus savivaldos politikas buvo A.Zuokas, bet vėliau ir jis pradėjo siekti nacionalinio politinio vaidmens, tiesa, patyrė nesėkmę ir vėl grįžo prie kuklesnių sostinės lygio ambicijų.
Nereikia, kad ministrai ar Seimo nariai eitų gelbėti Vilniaus. Gelbėtojų laikai praėjo. Sostinės politikai turėtų išaugti savivaldybėje.
Socialdemokratai pamoką išmoko. Laikas ugdyti savivaldos lyderius, ieškoti naujų politikų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Mūsų partijos lyderiai tai gerai supranta. Socialdemokratai pasirengę permainoms.
R.Šimašius: Esu įgijęs kelerių metų darbo savivaldybės taryboje patirties. Taip pat dirbau ministru. Todėl jaučiuosi pakankamai patyręs, kad galėčiau dirbti Vilnius meru.
Ši politinė ir administracinė patirtis mane įtikino, kad neretai problemos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neišsprendžiamos ar joms spręsti būtinos milijoninės investicijos, iš tiesų daug paprasčiau įveikiamos, tik reikia sąžiningai imtis darbo.
Liberalų sąjūdis, be abejo, turi daug politikų, galinčių pretenduoti į svarbius postus. Bet mūsų partija jau daugiau nei metus rengiasi savivaldos rinkimams ir mano kandidatūra, sakyčiau, sulaukė visuotinio pritarimo. Gal net dar svarbiau, kad ir miestiečiai, atrodo, nori pokyčių. Todėl tikiuosi sulaukti ir rinkėjų palankumo.
M.Adomėnas: Aš pasirengęs siekti vilniečių pasitikėjimo bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, o visa kita nėra svarbu.
Mes jaunajai kartai galime būti priskiriami tik labai sąlyginai. Žinoma, esame jaunesni nei įprastas mūsų politikų vidurkis, bet jaunystės nesureikšminčiau. Pastaruoju metu itin padidėjusios partijų pastangos atvesti kuo daugiau žmonių, kurie išvis nebuvo regėti politikoje ir kuriuos mes matysime ir per šiuos savivaldos, ir per kitus Seimo rinkimus. Tai lazda su dviem galais.
Tad mūsų partijoms dar teks surasti tinkamą pusiausvyrą tarp siekių kuo greičiau atsinaujinti ir tarp būtinybės turėti politinės patirties ir kompetencijos.
– Kaip norėtumėte keisti Vilniaus valdymą?
A.Zuokas: Per savo darbo meru dešimtmetį įsitikinau, kad didžiulė Lietuvos savivaldos problema – menkos savivaldos teisės ir galios.
Valdymas pernelyg centralizuotas. Nuo 2008 metų savivaldos teisės buvo siaurinamos.
Merams labai sunku įgyvendinti savo planus – jie priklausomi nuo Vyriausybės, Seimo malonės. Savivaldybių biudžetą daugiau lemia centrinės valdžios sprendimai, kiek joms bus palikta pinigų, nei jų gebėjimas pačioms pritraukti lėšų.
Kai Lietuvą valdė konservatoriai, Vilnių labai skriaudė.
Sostinės skolos susidarė tik todėl, kad jai, sukuriančiai 40 proc. bendrojo vidaus produkto, buvo skiriama vos 40 proc. mieste surenkamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nors kitoms savivaldybėms būdavo paliekamos visos iš šio mokesčio gautos lėšos.
Dabar padėtis pasikeitė. Su socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybe Vilniui sekasi daug geriau bendrauti, miestui buvo padidinta paliekama GPM dalis, biudžetas papildomai gavo 100 mln. litų.
Bet nėra lengva greitai išsivaduoti iš ankstesnių vyriausybių užkrautos skolų naštos.
G.Paluckas: Vadovavau Vilniaus savivaldybės administracijai, įgijau patirties, bet jos būta ir karčios. Atsirado problemų su teisėsauga ir dėmė biografijoje, nors kategoriškai nesutinku su teismo sprendimu, nesijaučiu niekuo nusikaltęs.
Tačiau Lietuvoje teisingumą vykdo teismai, sumokėjau priteistą žalą savivaldybei, nors jos nepadariau.
Buvo kalbama apie savivaldybės vidaus sandorius, kurių aš nė nepasirašiau. Sprendimą priėmė taryba, sutartį sudarė departamento direktorius, o atsakingas likau aš, administracijos direktorius, nes taip numato Vietos savivaldos įstatymas.
Čia būta ir politizavimo. Neginčiju teismų sprendimų, bet, deja, jiems vis dar daro įtaką politikai.
Bet tai jau praeitis. Žinoma, politiniai konkurentai stengsis pasinaudoti šia istorija. Tai mano silpnoji vieta. Bet įgijau ir pranašumų prieš konkurentus. Sakoma, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
Svarbiausia, jog turiu miesto raidos viziją.
Puikiai išmanau įvairias savivaldos sritis, žinau, kaip priimami sprendimai, kaip reikia siekti savo tikslų.
Keisčiau pačią miesto valdymo esmę. Visi ankstesni merai tarsi vengė politikos, buvo administratoriai, savotiški ūkvedžiai. Bet ūkvedžių savivaldybė turi per akis, o jei kuris politikas nori administruoti miestą, jam vertėtų tapti administracijos vadovu, o ne meru.
Nėra skirtumo, kurios partijos atstovas vadovauja miestui, nes jis nevykdo nei dešiniosios, nei kairiosios politikos, o tik ūkininkauja.
Pasaulyje priimta, kad merai atstovauja vienai ar kitai politinei krypčiai. Pavyzdžiui, Londono mero prioritetus lemia jo partinė priklausomybė.
Lietuvoje merai taip pat turėtų būti politikai, kurie vykdo kairiąją ar dešiniąją politiką parinkdami savivaldybės prioritetus.
Tarkime, didžiąją miesto gyventojų dalį vežioja viešasis transportas, bet skirstant investicijas prioritetas suteikiamas privačiam transportui. Investuojama į parkavimo vietas, platinamos gatvės rūpinantis asmeninių automobilių srautu, o ne miesto transportu.
Dviračių takams plėsti reikia 50 mln. litų, bet jų nerandama. O viadukas, vedantis tik į vadinamąjį Verslo trikampį, kainuoja 35 mln. litų.
Manau, daug svarbiau sutvarkyti dviračių takus. Dailinamas miesto centras, o, pavyzdžiui, Žirmūnų viešosios erdvės nesulaukia jokių investicijų.
Tai dešiniųjų politika. Centre gyvena daugiausia jų rėmėjų.
Kairieji pagal savo prioritetus turėtų perskirstyti miesto projektų finansavimą. Mes rūpintumės ir miegamųjų rajonų gyvenimo kokybe.
R.Šimašius: Savivaldybė yra užkonservavusi kai kurias problemas – transporto spūsčių, pernelyg brangus būsto šildymo, vietų vaikų darželiuose stokos, neefektyvaus savivaldybės turto valdymo.
Matau būdų šioms problemoms spręsti. Valstybės įmonėms, sudarius nepriklausomas valdybas, buvo suformuluoti tikslai, garantuotas veiklos skaidrumas.
Taip ir savivaldybės įmones galima priversti dirbti naudingai ir skaidriai.
Nesuprantu, kodėl tai nepadaryta iki šiol. Vilniaus savivaldybė pagal skaidrumą vis dar velkasi savivaldos uodegoje.
M.Adomėnas: Vilnius šiuo metu panašus į Aliaksandro Lukašenkos Baltarusiją. Iš šalies lyg ir atrodo gražiai – važinėja oranžiniai dviračiai, remontuojamos gatvės, o miestas skendi didžiulėse skolose ir slegiamas daugybės kitų problemų, kurių vilniečiai net nežino.
O ir pačios skolos tikrasis dydis nėra žinomas. Galbūt papildomi šimtai milijonų šiuo metu slepiami dabartinei valdžiai palankiose savivaldybės įmonėse ir tos sąskaitos bus iš karto pateiktos naujam merui.
Savo pagrindinius uždavinius skirstau į neatidėliotinus trumpuoju laikotarpiu ir ilgalaikius strateginius sprendimus.
Pirmiausia susitelksime į keturias problemas – kaip sutvarkyti miesto skolą, sumažinti šildymo kainas, spręsti eilių darželiuose ir parkavimo vietų mieste problemas.
Ilgalaikių problemų kyla, kai savivaldybė iš esmės tik lopo skyles, bet nesiima savarankiškos ir aktyvios politikos.
Pavyzdžiui, labai svarbi sritis – švietimas, nors savivaldybė dabar mano, jog tai ne jos, o Švietimo ir mokslo ministerijos darbas ir iš esmės rūpinasi tik tuo, kad mieste nebūtų optimizuojamas tautinėms mažumoms skirtų mokyklų tinklas.
O mokyklų lygis pernelyg žemas Vilniui, miestui, turinčiam didžiulį ir akademinį, ir ekonominį potencialą.
Savivaldybė nevykdo jokios savarankiškos politikos ir pritraukdama investicijas.
Miestas visiškai atsidavęs Vyriausybės malonei. Meras tik perkirpinėja juosteles, o įmones atveda Vyriausybė.
Vilnius iš viso neturi savo ekonominės politikos, juolab tokios politikos, kuri būtų pagrįsta inovacijomis.
Urbanistika taip pat plėtojama chaotiškai – visas gyvenimas, darbo vietos, socialinė infrastruktūra telkiama centre, į kurį žmonės važiuoja iš savo gyvenamųjų vietų.
Taip susidaro ir spūstys, ir aibė kitokių problemų.
Tad reikia politikos, kuri pavienius miesto kvartalus paverstų tokiomis vietomis, kur žmonės galėtų ir gyventi, ir dirbti. Šiuose miesteliuose turėtų vykti visavertis gyvenimas, o ne vien stūksotų beviltiški sovietmečio pastatai, kuriuose tik miegama.
Vilniuje per didelis – net 9 proc. siekiantis nedarbas, slegia ir kitos socialinės problemos.
Dabar savivaldybė užsiima tik socialinio būsto skirstymu ir išmokų mokėjimu, o mes siektume aktyvios, nuoseklios ir išmanios politikos, integruotume socialinės rizikos ir problemiškas grupes, atpratintume jas nuo pašalpų ir valstybės paramos.
– Ar nekils pavojus, kad pasikeitus Vilniaus merui bus atsisakyta dabar vykdomų savivaldybės projektų?
A.Zuokas: Labai svarbu, kad įsibėgėję projektai būtų tęsiami. Tikiuosi, kad išrinktas naujas meras, vadovaudamasis savo vizija, turės drąsos tęsti ir pirmtakų darbus.
Vykdome daug sudėtingų sumanymų, pavyzdžiui, nacionalinio oro vežėjo projektą, mėginame sukurti civilizuotą, mokesčius mokančią taksi paslaugų sistemą.
Esame parengę daugybę projektų, kurie teikiami finansinei paramai iš Europos Sąjungos gauti.
Ne taip svarbu, kas bus kitos kadencijos Vilniaus vadovas. Daug svarbiau, kad jis nenutrauktų darbų, kurie pradėti, nes tai, ką mes dabar darome, nukreipta į ateitį, aprėpiančią net kelias mero kadencijas.
Eurostato duomenimis, Vilnius – vienas optimistiškiausių miestų Europoje. Keičiasi ir vilniečių mąstymas, jie vis labiau suvokia, kad sostinė – jų namai, kuriuos reikia saugoti ir prižiūrėti. Džiugina netgi ir tai, kad mūsų mieste mažiausiai dingsta gėlių iš viešųjų erdvių.
Vilnius pamažu tampa pavyzdžiu visam regionui.
Susigrąžiname buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės teritorijų metropolio vaidmenį.
G.Paluckas: Tęstinumas būtinas, bet reikia ir politinių prioritetų.
Aišku, turime rūpintis miesto centro veidu, patrauklumu verslui ir turistams. Vis dėlto to negalima daryti gyvenamųjų miesto rajonų sąskaita, nes nukenčia daugumos vilniečių gyvenimo kokybė.
Man vadovaujant Vilniui centro projektai investicijų sulauktų kiek mažiau, o gyvenamųjų rajonų – daugiau.
R.Šimašius: Sakoma, kad nauja šluota naujai šluoja. Taip ir turi būti, bet kartu nereikia nustoti šluoti – pasikeitus valdžiai turime tęsti ankstesnius darbus, kurie miestui būtini.
Juk ir dabartinės savivaldybės nuveikti reikalingi darbai dažnu atveju perimti iš ankstesnės miesto valdžios. Kas gali abejoti, kad būtina tęsti jau prieš daug metų pradėtą vakarinį aplinkkelį?
Puikiai sutvarkytas Bernardinų sodas – taip pat tęstinis projektas.
Aišku, kad tokie darbai turi būti tęsiami.
Tačiau yra ir sumanymų, kuriuos reikėtų labai atsakingai persvarstyti, nes nebūtų protinga metų metus kišti milijonus į nepagrįstus projektus.
