O kaip būtų nutikę N.Sarkozy, jei jis gyventų Lietuvoje ir būtų Lietuvos vadovas? Kad galima juo tapti nepragyvenus čia Konstitucijoje nurodytų metų ir apeinant Konstituciją, tai jau žinome. Bet šis straipsni ne apie tai. Arba tiksliau pasakius, ne visai apie tai, nors kai Konstituciją apeina kandidatas į prezidentus arba pats prezidentas, tai irgi susidūrimas su teise.
Pakartosiu dar kartą visiems žinomą frazę: žuvis pūva nuo galvos. Negali realiai vykti jokia kova su aukšto lygio korupcija šalyje, jeigu jos vadovai, įtakingi politikai yra neliečiami ne tik tada, kai eina pareigas, bet ir kai jų netenka. O Lietuvoje taip yra.
Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas įsikišo į privatizavimo procesą dėl viešbučio ,,Draugystė“ savo draugės naudai. Tai žino daugybė Lietuvos žmonių. Šį faktą tvirtino žiniasklaidoje ir teigė esąs pasiruošęs liudyti buvęs ekonomikos ministras Julius Veselka, dabar išėjęs į Anapilį, bet mūsų prokurorai šiai žiniai buvo akli ir kurti.
Joks to meto įtakingas valstybės politikas, nekalbant apie valstybės vadovą, neatsakė prieš įstatymą už masinę prichvatizacijos bangą, prasidėjusią žemgrobystę, sklypų perkėlinėjimą iš šabakštynų prie jūros, ežerų ir didelių miestų centrą, nenutrūkusį net ir tada, kai valdžioje buvusius komunistus (LDDP) pakeitė konservatoriai. Nors tokių perkėlinėjimų metu dažnai buvo ignoruojama reali žemės vertė ir apiplėšiama valstybė.
Nei vienu, nei kitu atveju mūsų teisėsauga nesiėmė jokių realių veiksmų. Nė vienos valstybės institucijos nedomina, ar gali būti laikomi taip uždirbti politikų turtai teisėtais.
Prezidentas Valdas Adamkus kišosi į Aukščiausiojo teismo darbą, bandė nušalinti šio teismo pirmininką Vytautą Greičių. Po to kišosi į Seimo ir Konstitucinio teismo darbą. Stabdė prasidėjusį Seime parlamentinį tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos, galėjusį atnešti nemalonumų jo skirtiems ir globotiems pareigūnams, įskaitant ir tuometinį VSD vadovą Arvydą Pocių. Teisėsauga ir po to, kai prezidentas baigė savo darbą, nesusidomėjo galimu kišimusi į kitų valstybės institucijų veiklą.
Prezidentas Rolandas Paksas padarė panašų veiksmą kaip A.Brazauskas: įsitraukė į verslo santykių aiškinimąsi savo draugo naudai, beje, aišku, visiškai nieko nežinant jo bendražygiams ir tuo metu jį nuoširdžiai palaikiusiems žmonėms. Jis vienintelis sulaukė apkaltos. Bet ir vėl įdomu: prokuratūra šiuo atveju vis dėlto atliko tyrimą, bet nerado jokios kaltės.
Dabar, remdamiesi šiuo ir kitu atveju, R.Pakso šalininkai, tie, kurie mano, kad R.Pakso veikloje jokių neteisėtų veiksmų nebuvo, siūlo net surengti procesą atbuline eiga, t.y., visiškai atšaukti apkaltą, nes kitaip, sako, nemato būdų, kaip galima įgyvendinti Strasbūro teismo sprendimą, pripažinusį, kad draudimas eiti pareigas politikui iki gyvos galvos yra visiškai neproporcingas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmėsi žingsnių dėl Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovų atleidimo, reikalavo iš prokurorų, VSD vadovų ir Vidaus reikalų ministro juos atleisti. Prezidentūra pati tam pasiūlė panaudoti melo detektorių. D. Grybauskaitė nerodė noro, kad būtų tiriama byla dėl galimo slaptos informacijos nutekinimo, kur tarp kaltinamųjų yra ir jos dabar jau buvusi padėjėja. Seime dar iki prezidento rinkimų prasidėjęs parlamentinis tyrimas dėl galimo politikų kišimosi į teisėsaugos darbą po rinkimų nerodo gyvybės ženklų ir, matyt, bus numarintas.
Taigi Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad jeigu N.Sarkozy būtų ne Prancūzijos, o Lietuvos prezidentas, jam nieko nebūtų nutikę. Jis galėtų džiaugtis pagarba kaip buvęs šalies vadovas, ir nieko nedomintų, kad valstybės vadovas pirmiausia savo pavyzdžiu yra atsakingas už tai, kad neklestėtų aukšto lygio korupcija ir aukšto rango politikų, kitų įtakingų politikų savivalė, kad veiktų teisėsauga, o, jeigu užmerkia akis, kad atsakytų, kaip bendrininkė, už padarytų nusikaltimų ar galimų neteisėtų veikų nuslėpimą.
Juk neįmanoma kovoti su korupcija, jeigu aukščiausi politikai yra neliečiami. Nei tada, kai jie valdžioje, nei tada, kai baigia pareigas, jei valdžioje būdami turėjo pagal Konstituciją ir įstatymą imunitetą nuo atsakomybės teisėsaugai.
Su Lietuvos, o ne savo šalies teisėsauga, matyt, būtų norėję turėti reikalų ir buvęs Izraelio prezidentas Moshe Katzavas, buvęs Slovėnijos premjeras Janezas Janšas, buvęs Graikijos gynybos ministras Akis Cochadzapulas, buvęs Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras Denisas MacShane'as ir t.t. Sąrašą būtų galima tęsti. Visi šie asmenys sėdo už grotų už vieną ar kitą neteisėtą veiklą, nors ir buvo įtakingi politikai.
Žinoma, tai yra kraštutinumai. Lietuvoje už grotų irgi sėdo vienas buvęs ministras – Audrius Butkevičius, bet ne už įstatymo pažeidimą, kaip Vyriausybės narys. Už veiką, neteisėtą po to. Tačiau daug svarbiau, nei sodinti kažką už grotų, yra veikianti reali atsakomybė, taip pat ir aukšto lygio politikų, už jų veiklą, pažeidžiančią įstatymus. Kad ir kokie tai ūtų pažeidimai: gana minimalūs ar rimti, gresiantys net ir kriminalu.
Kol kas Lietuvoje to nėra, o politikai, vadovaujantys ar vadovavę valstybei, ėję joje įtakingas pareigas, nesupranta, kad, klestint baimės ir prisitaikėliškumo atmosferai, kokia yra Lietuvoje, apie juos vis tiek bus parašytos ir tikros jų veiklos biografijos, ne tos, kurios yra finansuojamos jiems artimų žmonių pinigais ir piešia tik šviesią veiklos pusę, tamsią nutylėdami.
Matyt, kiekvieno politiko veikloje, kaip ir visų žmonių gyvenime, yra ne tik šviesių pusių. Bet nutylėjus tamsią politikų veiklos pusę, jų kišimąsi į teisėsaugos darbą, korupciją, galimą savivalę, daromas blogis valstybei. Ir tik patys atėję į teismą, duodami parodymus teisėsaugai politikai gali numesti į šoną neretai ir nebūtus kaltinimus (kaip politikoje irgi būna), užgriuvusius jiems ant galvos.
Todėl ir šie politikai turėtų suprasti, jog, neatsakę į klausimus, susijusius su jų pačių santykiu dėl galimo balansavimo ties įstatymo riba, jie skriaudžia ne tik savo valstybę, bet ir save.
Praeina laikas, ir jie jau nebus pajėgūs pasakyti, buvo kalti ar ne. Prancūzijoje tai neįmanoma. Kaip ir kitose teisinėse valstybėse. Ten šalies teisėsauga duoda atsakymą, kaltas buvo politikas ar ne, o įvykę teismo procesai ir kitiems aukšto rango politikams parodo, kad įstatymo peržengti ir jiems nevalia.
Tai būtų naudinga suvokti ir mums, Lietuvos piliečiams, ką tik minėjusiems gražią mūsų valstybės šventę: Lietuvos karaliaus Mindaugo dieną, girdėjusiems daug gražių, patriotinių kalbų iš politikų lūpų.
Juk daug gražesnė, pakilesnė nuotaika galėtų lydėti visus mus ne tik šventės dieną, bet visus metus, jeigu žinotume, kad ir Lietuvoje yra vietos vienai svarbiausių dorybių žmogaus gyvenime – teisingumui. Ir kad mūsų šalyje už įstatymų pažeidimą atsako visi, neatsižvelgiant į einamas pareigas.
